Pats Dievas, kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa!, sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo apsireiškimą, spindintį Kristaus veide. Šį lobį mes nešiojamės savyje trapiuose žemiškuose induose ir žinome, kad visa kuriančioji galia plaukia iš Dievo. Ji nėra mūsų. Mes visaip slegiami sunkumų, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet neprarandame vilties.  Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę.  

Mes, gyvieji, kiekvieną valandą esame arti mirties, kurią ir Jis kentėjo žemėje, tam, kad mes neštume savyje Jo šviečiantį gyvenimą.

Todėl nenusiminkime. Mūsų išorinis žmogus vis nyksta, bet mūsų vidinis žmogus atsinaujina diena iš dienos. Skausmas, kurį patiriame žemėje, yra trumpalaikis ir neturi jokios galios; tačiau jis suteikia galimybę mūsų amžinajai būtybei atsiskleisti visu savo tikrumu, visu savo šviesos spindesiu. Te mūsų žvilgsnis neužtemdo ir neprikausto žemiški dalykai; tegul jis kyla dvasios link. Regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini.

„Saulė” – aut. Van Gogh