Ir aš išvydau: štai Avinėlis, bestovįs ant Siono kalno, o aplink jį šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai tų, kurių kaktose įrašytas Jo Vardas ir Jo Tėvo Vardas.

Aš išgirdau iš dangaus balsą, tarsi didelių vandenų šniokštimą ir tarsi galingo griaustinio dundėjimą.

Bet balsas, kurį girdėjau, buvo ir tarytum arfininkų, skambinančių arfomis ir giedančių naują giesmę priešais Sostą, keturias būtybes ir priešais vyresniųjų ratą, grojimas. Niekas negali išmokti tos giesmės, išskyrus tuos šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius, išsilaisvinusius iš žemiškos vergijos.

Tai tie, kurie nesuteršė savo dvasios esmės žemesniais dalykais, todėl jie – nesuteptos tyros būtybės. Jie eina paskui Avinėlį, kur tik veda jo kelias. Jie yra atpirkti iš žmonijos, kaip būsimos žmonijos pradžia, priklausančios Dievui ir Avinėliui. Iš jų lūpų neišeina nei vienas melagingas žodis. Jie – nesuteptos, skaidrios būtybės.

Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu. Jis nešė amžinąją Evangeliją, kad paskelbtų ją gyvenantiems žemėje – visoms tautoms, gentims, kalboms ir rasėms. Jis šaukė galingu balsu: Garbinkite Dievišką pasaulį – viso apreiškimo šaltinį. Atėjo Dievo sprendimo valanda. Nuolankiai šlovindami, kilkite pas dangaus ir žemės, jūros ir visų vandenų Kūrėją!

Paskui jį skrido antras angelas, kuris kalbėjo: Krito, krito didis Babilono miestas, kuris savo paleistuvystės vynu pripildė visas pasaulio tautas!

Ir kitas trečias angelas lydėjo juos, šaukdamas skardžiu balsu: Kas garbina žvėrį ir jo atvaizdą ir priima ant savo kaktos ar ant rankos jo ženklą, tas gers Dievo įniršio vyno, įpilto ir neatmiešto jo rūstybės taurėje. 

Ugnies ir sieros kančias teks jiems kentėti šventųjų angelų ir Avinėlio akyse. Jų kentėjimų dūmai kils per amžių amžius; ir jie neturės atilsio nei dieną, nei naktį. Štai kas nutiks tiems, kurie garbina žvėrį bei jo atvaizdą ir priima jo vardo ženklą.

Apsaugos čia tik viena – ištikimųjų dvasiai kantrybės jėga, tų, kurie laikosi Dieviško tikslo ir tikėjimo, įgijusio Jėzaus veidą.

Ir aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris tarė:

Rašyk: Nuo šiol palaiminti mirusieji, kurie miršta Kristuje. Taip, – sako Dvasia, – jie atras ramybę po savo vargų. Jie nepraras tikrųjų gyvenimo vaisių savo sielos kelyje. 

Ir aš regėjau: štai, šviesus debesis. O ant debesies – panašus į Žmogaus Sūnų. Ant jo galvos aukso karūna, o rankoje Jis laiko aštrų pjautuvą. 

Iš šventyklos išėjo dar vienas angelas, kuris šaukė galingu balsu ateinančiam ant debesies: Paleisk darban savo pjautuvą ir pjauk, nes išmušė pjūties valanda. Žemes derlius jau prinokęs.

 Tuomet sėdintysis ant debesies braukė savo pjautuvu virš žemės, ir derlius buvo nupjautas.

Dar kitas angelas išėjo iš dangaus šventyklos, taip pat turintis aštrų pjautuvą. Ir dar vienas angelas išėjo nuo altoriaus; jam buvo duota valdžia ugniai. Jis didžiu balsu sušuko Angelui, turinčiajam aštrų pjautuvą: Paleisk darban savo aštrųjį pjautuvą ir nurink vynmedžio derlių žemės vynuogyne, nes uogos jau prisirpo.

Tada angelas perbraukė savo pjautuvu virš žemės ir nurinko žemės vynuogyno derlių, ir sumetė vynuogių kekes į didžiulį Dievo valia nulemto likimo spaustuvą. 

Ir uogos buvo sutrintos spaustuve už miesto. Ir išsiveržė iš spaustuvo kraujas tūkstančio šešių šimtų stadijų atstumu, o jo gylis buvo arkliams iki žąslų .