Visi įrašai, kuriuos paskelbė admin

Apr 12, 1-12 – šią savaitę skaitome

Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius.Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.

Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir ne beliko jiems vietos danguje. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai.

Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: „Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Mesijo valdžia. Išmestas mūsų brolių suvedžiotojas. Daugiau nebegalės jis dieną ir naktį skleisti tamsos aplink juos prieš Dievo veidą. Jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir Pasauliniu Žodžiu, kurį jie liudijo. Jie ne brangino savo gyvybės ir nebijojo mirti. Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai! Bet vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito priešas, liepsnojantis baisiu įniršiu, žinodamas mažai beturįs laiko“.

Iš „Comentarios al Apocalipsis“, Beatus (Liébana)

Ef 6, 10-19 – šią savaitę skaitome

Pagaliau būkite tvirti Viešpatyje ir jo galybės jėga. Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte atsilaikyti prieš klastingą blogio puolimą. Mes grumiamės ne su žemiškomis jėgomis iš kraujo ir kūno, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.

Todėl drąsiai imkitės visų Dievo ginklų, kad tą dieną, kai blogis pasieks savo aukščiausią ribą, įstengtumėte pasipriešinti, ir viską, ko Dievas nori, įvykdyti iki galo.

Stovėkite, susijuosę strėnas tiesa. Apsivilkite teisumo šarvais. Tegu taika ir ramybė srūva per jus iki pat kojų, kad savo kelyje jūs skleistumėte taiką kaip žinią, ateinančią iš angelų.

Visuose savo darbuose pasitikėkite Dievu. Šis pasitikėjimas tebus kaip galingas skydas; su juo užgesinsite visas ugningas piktojo priešo strėles, įkaitintas nešvarioje ugnyje.

Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį.

Šią ginkluotę apsirenkite visuose savo prašymuose ir maldose: tegu jūsų vidus, nuolat melsdamasis, šviečia dvasioje. Į šį tikslą nukreipkite visą savo budriąją dvasios jėgą visose dvasinėse pratybose ir maldose, į kurias priimkite visus dvasios nešėjus.

Savo maldose nepamirškite ir manęs, Pauliaus, kad man, kai atveriu lūpas, būtų suteikiama Pasaulio Žodžio jėga. Tada aš galėsiu drąsiai ir laisvai atskleisti Evangelijos paslaptį.


Fotografijos autorius – Ricardo Cruz

Mt 22, 1-14 – šią savaitę skaitome

Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais: Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuvių puotą. Jis išsiuntė tarnus kviesti išrinktųjų svečių į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti. Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!’ Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė. Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.

Galop jis tarė tarnams: ‘Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves’. Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo. Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo. Tuomet karalius paliepė tarnams:

Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes, kur žmonės gyvena verkdami ir grieždami dantimis. Nes daug pašauktų, bet mažai pasirenkančių būti išrinktais.

Freskos autorius nežinomas.

LK 7, 11-17 – šią savaitę skaitome

Paskui Jėzus pasuko į Naino miestą. Jį sekė jo mokiniai ir didelė žmonių minia. Kai Jis prisiartino prie miesto, štai pro vartus nešė mirusįjį – vienturtį motinos sūnų, o ji buvo našlė. Kartu su ja ėjo iš miesto nemaža minia. Kai Viešpats ją pamatė, giliai susijaudino jo siela, ir jis jai pasakė: „Neverk!“ Priėjęs, jis palietė karstą, ir jį nešusieji sustojo.

O jis prabilo: „Klausyk manęs, jaunuoli, kelkis!“ Mirusysis pakilo, atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai. Visus, kurie ten buvo, pagavo didelė baimė. Bet po to jie šlovino Dievo apreiškimą, ir kalbėjo: „Didis pranašas prisikėlė tarp mūsų“ ir: „Vėl Dievas kreipėsi į savo tautą“. Ta žinia apie jį pasklido po visą Judėją ir kaimynines sritis.

Vitražo autorius nežinomas.

Mk 7, 31-37 – šią savaitę skaitome

Palikęs Tyro sritį, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį. Tuomet Jam atvedė vieną žmogų, kurčią ir nebylį, ir prašė uždėti ant jo ranką.

Jis pasivėdėjo jį nuošaliau nuo minios įleido savo pirštus į jo ausis, suvilgė seilėmis savo pirštą ir palietė jam liežuvį, pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: „Efata!“ – tai yra: „Atsiverk!“

Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis galėjo švariai kalbėti. Jėzus jiems liepė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė. Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Jis daro didžius darbus: kurtiesiems grąžina klausą, nebyliams – kalbą.“

Autorius mums nežinomas

MK 1, 1-11 – šią savaitę skaitome

Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus Evangelijos pradžia. Kaip pranašo Izaijo parašyta:

Štai Aš siunčiu pirma Tavęs savo Angelą; jis turi nutiesti Tau kelią. Skamba vienatvėje šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią, ištiesinkit jam takus!

Taip pasirodė dykumoje Jonas Krikštytojas. Jis skelbė krikštą, sielos atsivertimo ir pasaulio suvokimo kelią, kuris išlaisvina iš nuodėmės. Pas jį traukė žmonės iš visos Judėjos ir Jeruzalės. Jie buvo jo krikštijami Jordano upėje, ir išpažindavo savo nuodėmes.

Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė džiovintus vaisius ir laukinį medų. Jis skelbė:

Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo apavo dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia.

Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Staiga, Jėzui brendant iš vandens, Jonas pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant Jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: Tu mano mylimasis Sūnus, Tavyje aš apsireiškiu.

Ninetta Sombart „Krikštas“

JN 3, 1-17 -šią savaitę skaitome

Buvo vienas žmogus iš fariziejų ordino, vardu Nikodemas, tarp žydų jis buvo aukštos padėties didžiūnas. 

Jis atėjo pas Jėzų nakties apsuptyje ir pasakė: Rabi, mes žinome, kad tu kaip didis mokytojas atėjai iš Dieviškų pasaulių, nes nei vienas žmogus negalėtų daryti dvasios darbų, panašių į tuos, kuriuos darai tu, jei pats Dieviškas pasaulis neveiktų jame. Jėzus atsakė: Iš tiesų sakau tau: Kas negimė naujai iš visatos aukštybių, negali regėti Dievo karalystės.

Nikodemas paklausė: Bet kaip gali gimti žmogus, jei jis jau yra nebejaunas? Argi jis gali sugrįžti į motinos įsčias, kad gimtų naujai? Jėzus atsakė: Iš tiesų, sakau tau: Kas nepatyrė naujo gimimo iš vandens galios ir iš dvasios kvėpavimo dvelksmo, tas negali rasti įėjimo į Dievo karalystę. Kas gimė iš žemės, ir pats yra žemiškos prigimties, o kas gimė iš dvasios kvėpavimo, pats yra dvasia.

Todėl nesistebėk, jog pasakiau tau: jums reikia atgimti iš aukštybių. Dvasia – kaip vėjas – pučia, kur nori. O tu, nors ir girdi jo ošimą, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina.

Toks yra ir kiekvienas, gimęs Dvasios kvėpavimu.

Tuomet Nikodemas paklausė: Kaip to pasiekti? Jėzus jam atsakė: Tu esi mokytojas tarp tautos vadų ir nežinai kaip? Iš tiesų sakau tau: Mes kalbame apie tai, ką suvokiame, ir pripažįstame tai, ką matėme. Bet jūs nepriimate mūsų liudijimo. Kai kalbėjau jums apie žemiškus dalykus, jūs netikėjote manimi; tad kaip gi norite manimi patikėti, kai kalbu jums apie dangiškuosius? Dar niekas nėra pakilęs į dvasios pasaulius, kas nėra iš jų nužengęs; ir tai yra Žmogaus Sūnus, kurio esybė priklauso dangui.

Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jaučia širdyje jėgą, taptų aukštesniosios belaikės būties dalininku.

Dievas Tėvas tuo apreiškė savo meilę žmonėms, kad atidavė jiems viengimį – vien iš Jo paties gimusį – Sūnų. Nuo šiol niekas nepražus, jei prisipildys Jo jėgos, bet priešingai, gaus dalį belaikėje aukštesniojoje būtyje. Tėvas atsiuntė Sūnų į pasaulį ne tam, kad jis žmones teistų, bet kad juos išgelbėtų.

Henry Ossawa Taner „Nikodemas lanko Jėzų“ (eskizas)

Jn 4, 1-26 – šią savaitę skaitome

Viešpats išgirdo, kad tarp fariziejų sklando gandas, kad Jėzus daugiau krikštija ir susilaukia gausiau mokinių, negu Jonas. Iš tikrųjų pats Jėzus ne krikštydavo, tik jo mokiniai. Todėl jis paliko Judėją ir vėl išėjo į Galilėją.

Jam reikėjo eiti per Samariją, taigi jis užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo tos žemės, kurią Jokūbas buvo padovanojęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį, o buvo apie vidurdienį.

Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: Duok man gerti. Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nupirkti maisto. Samarietė atsakė: Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti? Juk žydai vengia bendrauti su samariečiais.

Jėzus jai tarė: Jei tu bent ką nors žinotum apie tą jėgą, kurią mums dovanoja Dievas ir atpažintum tą, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, tai pati galėtum jo prašyti, ir jis tau duotų gyvojo vandens! Moteris atsiliepė: Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!

Jėzus atsakė: Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius. Vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme gyvojo vandens, tekančio į amžinąjį gyvenimą.

Tuomet moteris sušuko: Viešpatie, duok man tokio vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai.

Jis atsiliepė: Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia. Moteris atsakė: Aš neturiu vyro. Jėzus jai tarė: Tu sakai tiesą, kad neturi vyro, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei.

Moteris atsiliepė: Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs [judėjai] tvirtinate, kad tik Jeruzalė esanti vieta, kur galima jį garbinti.

Jėzus atsakė: Moterie, tikėk manimi: ateina laikas, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate. Mes garbiname, kartu ir pažindami. Todėl judėjų tarpe turi būti paruoštas žmonijos išgelbėjimas. Ateis laikas, ir jis jau arti, kai tikrasis Dievo Tėvo garbinimas vyks dvasios jėga ir pažįstant Tiesą. Nes ir pačiam Tėvui reikalingi žmonės, kurie jam tarnauja tokiu būdu. Dievas yra dvasia, ir jį garbinantys turi tai daryti dvasios jėga ir pažindami Tiesą.

Moteris jam sako: Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas, kurį vadina Kristumi. Atėjęs jis mums viską paskelbs. Jėzus jai taria: Tai Aš, kuris su tavimi kalbu!

Autorė – Macha Chmakoff „La Samaritaine n°2 « L’eau… deviendra en lui source jaillissant en vie éternelle „

Jn 17, 6-11 – šią savaitę skaitome

Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, o tu juos atidavei man, ir jie išsaugojo tavąjį žodį savo vidinėje esybėje. Taip jie suprato, jog visa, ką man esi davęs, iš tavęs kyla; nes visą žodžio jėgą, kurią tu man patikėjai, aš perdaviau jiems. Jie priėmė ją ir pažino, kad Aš esu iš tavęs išėjęs, ir įtikėjo širdimi, kad esi mane siuntęs.

Aš meldžiu už juos, ne už pasaulį meldžiu, bet už tavo man pavestuosius. Jie juk yra tavieji.

Visa, kas yra mano dėka, yra tavo dėka, o kas yra tavo dėka, yra mano dėka, ir mano esybės šviesa gali spindėti juose.

Aš jau nebe jutimų pasaulyje. Jie gi lieka jutimų pasaulyje, o aš grįžtu pas tave. Šventasis Tėve, išsaugok tavosios esybės jėgoje tuos, kurie per tave atėjo pas mane, kad jie būtų viena, taip kaip mes esame viena.

Autorė – Ninetta Sombart

Jn 14, 23-31 – šią savaitę skaitome

Jėzus kalbėjo: Kas tikrai mane myli, tas laiko mano žodį savo esybėje, ir mano Tėvas pamils jį, ir mes ateisime ir apsigyvensime jame. O kas manęs nemyli, mano žodžių savyje nelaiko. Žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs.

Aš jums tai pasakiau, dar būdamas pas jus. Nubuskite, o Dvasinio Ryžto Dovanotoja, Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs, ji išmokys jus visko ir atgaivins jumyse prisiminimą apie tai, ką esu jums pasakęs.

Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis, bet duodu ją iš jūsų savasties.

Tenenusilpsta ir tenebūgštauja jūsų širdys. Jūs girdėjote, kaip pasakiau jums: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei iš tikrųjų mane mylėtumėte, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane didesnis. Ir dabar, prieš įvykstant, jums tai pasakiau, kad jūs turėtumėte sielos užtikrintumą, kai tai įvyks. Jau nebedaug su jumis kalbėsiu. Jau artinasi šio pasaulio kunigaikštis, bet jis negali man pakenkti.

Autorė – Beate Heinen