Tos pačios dienos vakare,- o tai buvo pirmoji diena po šeštadienio, – durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems savo rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, atpažinę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė:
„Priimkite Šventąją Dvasią. Ką išlaisvinsite iš nuodėmės, tas išties bus iš jų išlaisvintas, o ką paliksite jose stingti, tas jose ir sustings.
Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“
O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“.
Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis, bet pajausk savo širdyje mano jėgą“. Tuomet Tomas sušuko: „Tu mano sielos Viešpats, tu Dievas, kuriam aš tarnauju“! Jėzus jam ir sako:
„Tu įtikėjai, nes pamatei mane. Palaiminti tie, kurie, manęs nematę, įgijo mano jėgą savo širdyse“.

