Visi įrašai, kuriuos paskelbė admin

Apr 3, 14-22 – nuo 11.10 d. savaitę skaitome

Laodikėjos bendruomenės angelui rašyk:

Taip kalba Amen, ištikimasis ir teisusis liudytojas, Dieviškos kūrybos pradžia.

Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas! O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos.

Tu gi sakai: „Aš esu pralobęs ir viską turiu, ir nieko man nebereikia“ Tu nežinai, koks esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas.

Štai tau mano patarimas: pirk iš manęs ugnyje išgryninto aukso, kad vėl taptum turtingas, ir baltus drabužius, kad turėtum ką apsirengti, ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, bei tepalo pasitepti akims, kad praregėtum.

Ugdomi likimo smūgių – tai tie, kuriuos aš myliu.

Tad būk uolus, ir pakeisk savo sielos įpročius, bei savo pasaulio suvokimą.

Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu. Kas išgirs mano balsą ir atvers man duris, pas tą Aš užeisiu ir valgysiu su juo šventąją vakarienę, o jis su manimi.

Kas atlaikys išbandymą, tam aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo jo soste.

Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia bendruomenėms!“

Autorius – Ladislav Záborský

Apr 3 ,1-6 – nuo 11.03 d. savaitę skaitome

„Sardų bendruomenės angelui rašyk: ‘Tai jums sako tas, kuris laiko septynias Dievo kuriančias dvasias ir septynias žvaigždes.

Aš matau tavo darbus: tu vadiniesi gyvu, bet esi miręs.

Prabusk ir stiprink, kas tavo sieloje dar gyva, kad ir tai nenumirtų!

Aš nematau, kad tavo darbai Dievo akivaizdoje būtų tikri.

Atgaivink savyje prisiminimą apie viską, ką sužinojai ir išgirdai iš dvasinių pasaulių. Puoselėk visa tai savyje ir keisk savo sielos įpročius bei pasaulėžiūrą.

Jei neprabusi, aš ateisiu kaip vagis. Ir nežinosi, kurią valandą tave užklupsiu.

Vis dėlto tu Sarduose turi, tegul ir nedaugelį, žmonių,kurie nėra susitepę drabužių. Apsirengę baltai, jie eis mano keliu. Jie to kelio verti.

Kas atlaikys išbandymą, taip pat bus aprengtas baltais drabužiais, ir aš jo vardo ne ištrinsiu iš gyvenimo knygos. Aš išpažinsiu jo vardą savo Tėvo ir jo angelų karalysčių akivaizdoje’.

Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia kalba bendruomenėms“.

Autorius mums nežinomas

Apr 1 , 1-20 – nuo 10.27 d. savaitę skaitome

Jėzaus Kristaus Apreiškimas, kurį Dievas jam davė, kad jis atskleistų savo tarnams, kas įvyks ateityje ir greitai artinasi. Šį Apreiškimą jis perteikė ženklais, ir per savo angelą jis pasiuntė jį savajam tarnui Jonui, tad šis kalba kaip dieviško pasaulinio žodžio ir Jėzaus Kristaus likimo, kurį pats regėjo, liudytojas. Tebus palaimintas tas, kuris skaito šios pranašystės žodžius, ir tie, kurie ją girdi ir supranta, ir visi, kurie tai, kas šioje knygoje parašyta, išsaugoja savo sieloje. Nes laikas yra arti.

Jonas rašo septynioms Azijos bendruomenėms:

malonė ir ramybė jums nuo to, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, ir nuo septynių kuriančių dvasių, esančių prieš jo sostą, ir nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo liudytojo, mirusiųjų pirmgimio, žemės karalių valdovo.

Jis kreipėsi į mus su meile ir kraujo galia sutraukė mums uždėtus nuodėmės pančius.Jis pakylėjo mus į tikrąjį karališką orumą ir padarė iš mūsų kunigus Dievo, savojo Tėvo, akivaizdoje. Jo yra visa dvasinė šviesa ir visa sielos galia per amžių amžius. Amen.

Štai jis ateina su debesimis, ir išvys jį kiekviena akis, net ir tie, kurie jį perdūrė. Visos žemės kartos patirs, ką tai reiškia – susitikti su Juo. Taip, Amen.

Aš esu Alfa ir Omega, taip sako Viešpats, mūsų Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis.

Aš, Jonas, jūsų brolis ir likimo bendrininkas – varge, karalystėje bei ištvermėj, kurią randame Jėzuje, aš buvau saloje, vardu Patmas, dėl Dievo žodžio ir mano liudijimo apie Jėzų. Aš turėjau dvasios pagavą Viešpaties dieną ir išgirdau sau už nugaros galingą balsą, tarsi trimitą, bylojantį:

„Ką matai, surašyk į knygą ir pasiųsk septynioms bendruomenėms: į Efezą, į Smirną, į Pergamą, į Tiatyrus, į Sardus, į Filadelfiją ir Laodikėją“.

Tuomet aš atsigręžiau pažiūrėti balso, kalbėjusio su manimi. Ir atsigręžęs išvydau septynis aukso žibintuvus, o žibintuvų viduryje – panašų į Žmogaus Sūnų, apsivilkusį ilgu banguojančiu drabužiu ir persijuosusį per krūtinę aukso juosta.

Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, jo akys tarsi ugnies liepsna, jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį, ir jo balsas buvo tarytum didžių vandenų šniokštimas.

Dešinėje rankoje jis laikė septynias žvaigždes, iš jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, o jo veidas buvo tarytum saulė, žibanti visu skaistumu.

Jį išvydęs, aš puoliau jam po kojų tarsi negyvas. Bet jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai nešu gyvenimą per visus amžius. Aš turiu mirties ir šešėlių pasaulio raktus. Tad užrašyk, ką būsi regėjęs, kas yra ir kas turi vėliau įvykti. Štai septynių žvaigždžių, kurias regėjai mano dešinėje, ir septynių aukso žibintuvų paslaptis: septynios žvaigždės – tai septynių bendruomenių angelai, o septyni žibintuvai – tai septynios bendruomenės.

Grace Carol Bomer darbas „The Vision of The Seven Golden Lampstands” (Septynių aukso žibintuvų vizija)

Apr 19, 11-16 – nuo 10.20 d. savaitę skaitome

Aš išvydau atsivėrusį dangų. Štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Ištikimasis ir Teisusis; jis teisingai teisia ir kovoja. Jo akys – kaip ugnies liepsna, o ant jo galvos daug karūnų, ant kurių įrašytas vardas, bet jo niekas nežino, tik jis pats. Jis apsirengęs krauju permirkusiu drabužiu. Jo vardas – Dievo Žodis.

Jį lydi dangaus kareivijos pulkai ant baltų žirgų, apsivilkę tyros baltos drobės drabužiais. Iš raitelio burnos eina aštrus kalavijas, kuriuo jis ištiks tautas. Ir jis ganys jas geležine lazda. Jis mina vyno spaustuvą, iš kurio išteka Dieviškos Valios vynas kaip Visagalio įniršis. Ant jo drabužio ir ant strėnų užrašytas vardas: „Karalių Karalius ir viešpačių Viešpats“.

Saint-Denis vienuolyno bazilikos vitražo detalė (Paryžius, Prancūzija)

Apr 12, 1-12 – nuo 10.13 d. savaitę skaitome

Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius.Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.

Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir ne beliko jiems vietos danguje. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai.

Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: „Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Mesijo valdžia. Išmestas mūsų brolių suvedžiotojas. Daugiau nebegalės jis dieną ir naktį skleisti tamsos aplink juos prieš Dievo veidą. Jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir Pasauliniu Žodžiu, kurį jie liudijo. Jie ne brangino savo gyvybės ir nebijojo mirti. Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai! Bet vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito priešas, liepsnojantis baisiu įniršiu, žinodamas mažai beturįs laiko“.

Iš „Comentarios al Apocalipsis”, Beatus (Liébana)

Ef 6, 10-19 – nuo 10.06 d. savaitę skaitome

Pagaliau būkite tvirti Viešpatyje ir jo galybės jėga. Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte atsilaikyti prieš klastingą blogio puolimą. Mes grumiamės ne su žemiškomis jėgomis iš kraujo ir kūno, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.

Todėl drąsiai imkitės visų Dievo ginklų, kad tą dieną, kai blogis pasieks savo aukščiausią ribą, įstengtumėte pasipriešinti, ir viską, ko Dievas nori, įvykdyti iki galo.

Stovėkite, susijuosę strėnas tiesa. Apsivilkite teisumo šarvais. Tegu taika ir ramybė srūva per jus iki pat kojų, kad savo kelyje jūs skleistumėte taiką kaip žinią, ateinančią iš angelų.

Visuose savo darbuose pasitikėkite Dievu. Šis pasitikėjimas tebus kaip galingas skydas; su juo užgesinsite visas ugningas piktojo priešo strėles, įkaitintas nešvarioje ugnyje.

Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį.

Šią ginkluotę apsirenkite visuose savo prašymuose ir maldose: tegu jūsų vidus, nuolat melsdamasis, šviečia dvasioje. Į šį tikslą nukreipkite visą savo budriąją dvasios jėgą visose dvasinėse pratybose ir maldose, į kurias priimkite visus dvasios nešėjus.

Savo maldose nepamirškite ir manęs, Pauliaus, kad man, kai atveriu lūpas, būtų suteikiama Pasaulio Žodžio jėga. Tada aš galėsiu drąsiai ir laisvai atskleisti Evangelijos paslaptį.


Asociatyvi fotografija iš interneto (autorius – Ricardo Cruz)

Mt 22, 1-14 – nuo 09.29 d. savaitę skaitome

Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais: Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuvių puotą. Jis išsiuntė tarnus kviesti išrinktųjų svečių į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti. Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!’ Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė. Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.

Galop jis tarė tarnams: ‘Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves’. Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo. Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo. Tuomet karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes, kur žmonės gyvena verkdami ir grieždami dantimis.

Nes daug pašauktų, bet mažai pasirenkančių būti išrinktais.’

Freskos autorius nežinomas.

Mt 6, 19-34 – nuo 09.22 d. savaitę skaitome

Nekaupkite žemiškų turtų. Juk juos ėda kandys ir rūdys; jų gviešiasi vagys, norėdami pavogti. Priešingai, kaupkite turtus dvasios pasauliuose. Ten neės jų nei kandys, nei rūdys, o vagys nepasieks jų, kad pavogtų. Ten, kur tu sukaupei savo turtą, tave kreips ir tavo širdies jėgos.

Kūno žiburys yra akis. Tad jei tavo akis švari, visas tavo kūnas bus persmelktas šviesos. O jeigu tavo akis drumzlina, tai visas tavo kūnas skendės tamsoje. O jei net šviesa tavyje tapo tamsi, tai kiek dar tamsesnė bus pati tamsa?

Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams, nes arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba paskui vieną seks, o kitą niekins. Negalite vienu metu tarnauti ir Dievo pasauliui, ir sąstingio pasauliui.

Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite, ką valgysite ir ką gersite, nei kuo vilkėsite. Argi siela ne daugiau už maistą, o kūnas už drabužį? Pažvelkite į padangių sparnuočius.Nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o visgi jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?

O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Mokykitės iš lauko lelijų. Pažvelkite, kaip jos auga be rūpesčių, neausdamos sau apdarų. Aš sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip bet kuri iš jų. Tad jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj sudegs krosnyje, tai argi jis visų pirma neaprengs jūsų? Koks gi silpnas jūsų tikėjimas!

Todėl palikite rūpesčius, ir neklausinėkite: ką valgysime, ką gersime, ir kuo vilkėsime? Visų tų dalykų vaikosi žmonės, kurie nepažįsta Dievo. Jūsų dangiškasis Tėvas žino jūsų reikmes. Jūs pirmiausia ieškokite vidinės karalystės, jos sandaros ir esmės. Tuomet jums bus duota ir visa kita. Nesirūpinkite rytdiena; tegu rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo.

„Pažvelkite į lelijas III” – aut. Patricia Nix


Lk 17, 5-37 – nuo 09.15 d. savaitę skaitome

Apaštalai prašė: „Sustiprink mūsų tikėjimą“. O Viešpats atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’, – tai jis paklausytų jūsų“.

„Kas iš jūsų, turėdamas samdinį artoją ar piemenį, jam grįžus iš lauko sako: ‘Tuojau sėsk prie stalo’? Argi nesako: ‘Prirenk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kolei aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi…’? Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta? Taip ir jums dera galvoti apie save pačius. Jei atlikote viską, ką reikėjo padaryti, sakykite: ‘Esame prasti tarnai, nes padarėme tik tai, kas priklausė padaryti’“.

Keliaudamas į Jeruzalę, Jėzus ėjo per Samarijos ir Galilėjos sritis. Įeinantį į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko. Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievo Apreiškimą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“.

Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus paaiškino: „Dievo karalystė ateina neregimai. Ir niekas nepasakys: ‘Štai ji čia arba ten!’ Nes Dievo karalystė jau yra mumyse“.

Jis tarė mokiniams: „Ateis laikai, kai jūs ilgėsitės patirti Žmogaus Sūnaus aušrą bent vieną vienintelį kartą. Bet jums nebus duota to patirti. Tada jums sakys: ‘Pažiūrėkite čia! Pažiūrėkite ten!’ – Neklausykite to kvetimo ir neikite tais keliais.

Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus. Bet pirmiau jam reikės daug iškentėti ir pereiti mirtį. Laikinume gyvenanti žmonija jam visa tai paruoš.

Kaip buvo Nojaus laikais, taip bus ir tada, kai apsireikš Žmgaus Sūnus: žmonės valgė, gėrė, vedė, tekėjo, kol atėjo diena, kai Nojus įlipo į laivą. Tuomet ištiko tvanas ir visus sunaikino.

Panašiai nutiko ir Loto laikais. Žmonės valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statėsi.O tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus ėmė kristi ugnis su siera ir viską sunaikino. Šitaip bus ir tomis dienomis, kai apsireikš Žmogaus Sūnus. Kai ateis laikas, kas bus ant stogo, o jo daiktai viduj, tenelipa žemyn jų pasiimti, o kas laukuose, tenegrįžta pasiimti, ką palikęs. Prisiminkite Loto žmoną!

Nes kas stengiasi išsaugoti savo sielą nepakitusią, tas ją praras, o kas pasirengęs ją prarasti, tas atras save patį dvasioje. Sakau jums: tą naktį dviese miegos vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi moterys mals malūne drauge, ir viena bus paimta, o kita palikta“. 

Tada jie Jo paklausė: „Viešpatie, kur visa tai įvyks?“ Jis atsakė: „Gyvybės jėgų pasaulyje, kur sklando ereliai.“

Autorius – Brian Kershisnik „Dešimties raupsuotųjų išgydymas”

Lk 10, 1-20 – nuo 09.08 d. savaitę skaitome

Paskui Viešpats paskyrė dar septyniasdešimt mokinių ir išsiuntė juos po du į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti, kad paruoštų kelią jo dvasinei valiai.

Jis sakė jiems: Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite nei pinigų, nei krepšio, nei apavo, ir nieko kelyje nesveikinkite.

Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‘Ramybė šiems namams!’ Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo kaip jėga, o jei ne, tuomet jėga sugrįš pas jus. Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes kiekvienas darbininkas vertas savo atlygio. Nesikilnokite iš namų į namus.

Jei nueisite į miestą, kur jus priims, tai valgykite, ką jums duos, gydykite ligonius, kurie ten bus, ir sakykite žmonėms: ‘Artinasi Dievo karalystė!’ O jeigu užsuksite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, eikite gatvėmis, sakydami: Mes jums nukratome net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų. Bet ir jie turi sužinoti, kad Dievo karalystė jau čia pat.

Sakau jums: lemtingą dieną Sodomos ir Gomoros likimas bus lengvesnis, negu to miesto likimas. Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų padaryta dvasios darbų, kokie buvo apreikšti pas jus, tai žmonės ten seniai būtų pakeitę savo pasaulėžiūrą, ir atgailaudami bei barstydami galvas pelenais, apie tai praneštų. Todėl Didžiojo Sprendimo metu Tyro ir Sidono likimas bus lengvesnis negu jūsų. Ir tu, Kafarnaume, argi nepasikėlei ligi dangaus?! Tu nugarmėsi į mirties bedugnę. Kas jus girdi, tas girdi mane. Kas jus atstumia, tas atstumia mane. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs.

Septyniasdešimt sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: Viešpatie, mums pakluso net demonai, nes Tavo esybės jėga gyvena mumyse. O Jis atsakė: Mačiau šėtono galią, kaip žaibą krintančią iš dangaus į bedugnę. Štai aš apginklavau jus dvasinės galios pilnatve, kuri padarė jus gebančiais mindžioti gyvates bei skorpionus ir leido jums nugalėti visokią priešo galybę. Nėra jėgos, kuri galėtų jus įveikti. Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad jums paklūsta demonai; bet džiaukitės tuo, kad jūsų vardai įrašyti dvasiniuose pasauliuose.

„Saulė”. Aut. – Vincentas van Gogas ( Vincent van Gohg „Le Soleil”)