Tos pačios dienos vakare,- o tai buvo pirmoji diena po šeštadienio, – durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems savo rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, atpažinę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: 

„Priimkite Šventąją Dvasią. Ką išlaisvinsite iš nuodėmės, tas išties bus iš jų išlaisvintas, o ką paliksite jose stingti, tas jose ir sustings.

Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“

O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“.

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis, bet pajausk savo širdyje mano jėgą“. Tuomet Tomas sušuko: „Tu mano sielos Viešpats, tu Dievas, kuriam aš tarnauju“! Jėzus jam ir sako:

„Tu įtikėjai, nes pamatei mane. Palaiminti tie, kurie, manęs nematę, įgijo mano jėgą savo širdyse“.

Šabui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti. Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo. Jos kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis. Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro. Bet jis joms tarė: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs“. Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė.

Prisikėlęs anksti rytą, pirmąją savaitės dieną, Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalietei, iš kurios buvo išvaręs septynis demonus. Ji nuėjusi pranešė jo bičiuliams, kurie gedėjo ir verkė. Tie, išgirdę, kad jis gyvas ir kad ji pati jį mačiusi, netikėjo. Paskui Jėzus pasirodė dviem iš jų kelyje į kaimą, tačiau kitokiu pavidalu. Ir šitie sugrįžę paskelbė visiems kitiems, bet ir jais anie netikėjo. Galop pasirodė visiems Vienuolikai, kai jie sėdėjo už stalo; priekaištavo jiems už netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę jį prisikėlusį.

Ir jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“. 

Štai jie prisiartino prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę, prie Alyvų kalno. Tuomet Jėzus pasiuntė du mokinius, tardamas: Eikite į priešais esantį kaimą. Ten tuojau rasite pririštą asilę su asilaičiu. Atriškite ir atveskite juos man. O jeigu kas imtų dėl to teirautis, atsakykite: Jų reikia Viešpačiui. Tuomet jums netrukdys ir iš karto juos paleis. 

Turėjo išsipildyti pranašo žodžiai:

Pasakykite Siono dukrai: „Štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus, jis joja ant asilės, lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio.

Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzaus buvo įsakyta. Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, o Jėzus užsėdo ant viršaus. Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. Iš priekio ir iš paskos einanti minia garsiai šaukė:

Osana Dovydo Sūnui!

Tebus palaimintas ateinantis!

Viešpačių Viešpats esti jame!

Garbė Jam aukštybėse!

Jam įžengus į Jeruzalę, sujudo visas miestas. Visi klausinėjo: „Kas jis toksai?“ O jį lydėjusieji kalbėjo: „Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto.“

Pietro Lorenzetti freska, Asyžius, 1320 m.

Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. O kai ėmė aušti kitos dienos rytas, jis vėl pasirodė šventykloje, ir žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė jam moterį, sugautą svetimaujant, ir pastatė ją viduryje.

Jie kreipėsi į jį: Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. Tad norėtume išgirsti, ką tu apie tai pasakysi? Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.

Jis vėl pasilenkęs rašė pirštu ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų.

Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė? Ji atsiliepė: Niekas, Viešpatie. Jėzus jai tarė: Ir aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nebenusidėk.

Jėzus vėl prabilo:

Aš – Pasaulio Šviesa.

Kas seka manimi,

nebevaikščios tamsybėse,

bet turės šviesą,

kurioje yra gyvybė.

Paveikslo autorius – Ladislav Záborský

Jėzus nuvyko kitapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams dvasios galia. Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais.

Artėjo žydų šventė Velykos. Pakėlęs akis į dvasią, jis pamatė didžiules žmonių minias, plūstančias pas jį. Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė, norėdamas jį išmėginti. Pats jis žinojo, ką darysiąs. Pilypas atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį.“ Tuomet kitas mokinys, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“ 

Jėzus tarė: „Tegu žmonės susėda!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai. Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą, ir dalino visiems ten sėdintiems, taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. 

Kai žmonės pasisotino, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius gabalėlius, kad niekas nepražūtų.“ Ir tuomet jie surinko dvylika pilnų pintinių: tiek gabalėlių liko bevalgant iš penkių miežinės duonos kepalėlių. 

Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį.“ O Jėzus suprato, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi. Todėl jis vėl pasitraukė pats vienas į kalną.

Po šešių dienų Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo kaip balta šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. Tuomet Petras ir sako Jėzui: Viešpatie, gerai, kad mes čia! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui. Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir balsas iš debesies prabilo: 

Šitas yra mano mylimasis Sūnus.  Jame noriu aš apsireikšti. Klausykite jo Žodžio!

Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti. Jų sielos virpėjo dėl dvasios artumo. Tuomet Jėzus prisiartino prie jų, palietė juos ir tarė: Kelkitės, nebijokite! Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų.

Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių.

Tada jo mokiniai paklausė: Kodėl Rašto aiškintojai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?

Jis atsakė: Tiesa, Elijas turi ateiti, kad viską paruoštų. Bet aš jums sakau, kad Elijas jau buvo atėjęs, bet žmonės jo nepažino, ir padarė su juo, ką norėjo. Taip nuo jų turės daug kentėti ir Žmogaus Sūnus.

Tuomet mokiniai suprato jį kalbėjus apie Joną Krikštytoją.

Paveikslo autorius – Aleksandras A. Ivanovas (Александр Андреевич Иванов), 1824 m.

Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumos vienatvę, kur turėjo būti velnio gundomas.

Kai jis, po 40 dienų ir 40 naktų asketiškų pratybų pagaliau pajuto alkį, tuoj pat prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: Jei tu esi Dievo Sūnus, tuomet savo žodžio galia paversk šiuos akmenis duona. Bet jis atsakė:

Rašte parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona. Jis gyvas kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.

Tada gundytojas jį nunešė į šventąjį miestą, pastatė ant šventyklos šelmens ir pasakė: Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn. Nes Rašte parašyta: Jis patikėjo tave savo angelams, ir jie nešios tave ant rankų, kad tu neužsigautum kojos į akmenį. Jėzus pasakė:

Bet tai taipogi reiškia: Nenaudok Dieviškos jėgos savo užgaidoms.

Gundytojas paėmė jį iš ten ir užkėlė į labai aukštą kalną ir parodė visas pasaulio karalystes bei jų spindinčią didybę, ir tarė: Visa tai aš atiduosiu tavo valdžion, jei pulsi man po kojų ir pripažinsi mane Viešpačiu. Tada Jėzus pasakė jam:

Eik šalin, šėtone! Rašte parašyta: Lenktis tau dera vien Dieviškai jėgai. Jai vienai turi tarnauti.

Tuomet gundytojas nuo jo atsitraukė, ir štai angelai prisiartino prie jo ir jam tarnavo.

Dangaus karalystė panaši į šeimininką, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. Išėjęs apie trečią valandą, jis ėjo gatve, ir pamatė kitus darbininkus, stovinčius turgaus aikštėje be darbo, ir tarė jiems: Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir jūs gausite, kas jums priklauso! Ir jie nuėjo. Taipogi išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis padarė tą patį. Kai vienuoliktą valandą jis dar kartą išėjo iš namų, tai rado dar kitus bestovinčius ir paklausė jų: Kodėl jūs stovite visą dieną be darbo? Tie atsakė: Kad niekas mūsų nepasamdė. Jis tarė jiems: Eikite ir jūs į vynuogyną.

Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepė ūkvedžiui: ‘Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pirmiausiai paskutiniams, po to priešpaskutiniams, ir baigdamas pirmaisiais!

Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo tik po denarą. Jie paėmė atlygį, bet ėmė murmėti prieš šeimininką ir sakė: Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sumokėjai visiems vienodai, nors mes nešėme visos dienos kaitrą ir naštą.

Tuomet šeimininkas vienam jų atsakė: Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Pasiimk, kas tavo, ir eik. Savo gera valia aš daviau ir šitam paskutiniam tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo turto, kaip noriu?! Todėl nežiūrėk į mane piktai dėl to, kad aš geras.

Taip paskutinieji taps pirmi, o pirmieji ­ paskutiniai.

Šeštadienį Jėzus mokė sinagogoje. Čia buvo moteris, kuri jau aštuoniolika metų kentė nuo ligos: ji buvo susukta ir visiškai negalėjo išsitiesti.

Jėzus pamatęs pasišaukė ją ir tarė: Moterie, noriu išvaduoti tave iš tavo ligos. Jis uždėjo ant jos rankas, ir toji bemat galėjo atsitiesti. Ji ėmė šlovinti Dievo galybę.

Tada sinagogos vyresnysis, supykęs, kad Jėzus gydė šeštadienį, pasakė miniai: Šešios dienos yra skirtos darbui, jomis ateikite ir gydykitės, o ne šeštadienį.

Bet Viešpats atsakydamas tarė: Veidmainiai! Argi kas iš jūsų neatriša šeštadienį nuo ėdžių savo jaučio ar asilo ir nenuveda pagirdyti? Šią Abraomo dukterį tamsioji jėga laikė surištą aštuoniolika metų; tad kodėl nederėjo jai šį šeštadienį išsilaisvinti iš savo pančių?

Nuo šių žodžių visi, kurie buvo Juo nepatenkinti, susigėdo, o minia džiaugėsi visais tais dvasinės jėgos liudijimais, kuriuos Jis apreiškė.

Artėjo žydų šventė, ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Jeruzalėje, prie Avių vartų, buvo tvenkinys, žydiškai vadinamas Betzata, turintis penkias dengtas stogines besimaudantiems. Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, paralyžuotų, luošų, laukiančių, kada sujudės vanduo. Nes tam tikru laiku Angelas savo esybės jėga nusileisdavo į tvenkinį, ir tada vanduo imdavo judėti ir pakildavo. Pirmas, kuris įeidavo į tą judantį vandenį, pasveikdavo, kad ir kokia liga jis būtų sirgęs. Tarp ligonių ten buvo vienas žmogus, kurį liga kankino jau trisdešimt aštuonerius metus. Kai Jėzus jį pamatė ten gulintį ir sužinojo, kiek laiko jisai sirgo, jis jo paklausė: „Ar turi valią pasveikti?“ Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane“. Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti.

Toji diena buvo šabas. Todėl žydai užsipuolė išgydytąjį: „Šiandien šabas, tau negalima nešti gulto“. Jis paaiškino: „Tas, kuris mane pagydė, man liepė: ‘Imk savo gultą ir eik!’“

Jie klausinėjo: „O kas tasai žmogus, kuris tau liepė: ‘Imk ir eik’?“ Išgydytasis nežinojo, kas jis buvo. O Jėzus buvo pasitraukęs nuo minios, susirinkusios toje vietoje.

Vėliau Jėzus jį sutiko šventykloje ir tarė: „Štai dabar tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų kas blogesnio!“ Žmogus nuėjo ir pranešė žydams, kad jį išgydė Jėzus. Ir žydai ėmė persekioti Jėzų, ieškodami, kaip jį nužudyti už tai, kad jis gydė šabo dieną.

O Jėzus jiems sakydavo: Iki šiolei visi mano darbai ėjo iš Tėvo. Bet nuo šiol veikia Esybė, gyvenanti manyje. Užtat žydai dar labiau ieškojo progos jį nužudyti, nes jis ne tik ne paisydavo šabo, bet ir vadino Dievą savuoju Tėvu, šitaip lygindamas save su Dievu.