Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Jūs jau esate švarūs per žodį, kurį jums kalbėjau. Būkite manyje, ir aš būsiu jumyse. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, bet turi būti persmelkta vynmedžiu tekančios gyvybės, taip ir jūs negalėsite duoti vaisių, jei nebūsite manyje.

Manasis Aš – tai vynmedis, o jūs – šakelės. Kas savo esybe gyvena manoje esybėje ir mano esybei duoda gyventi savoje esybėje, tas duos gausių vaisių. Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas negyvena manyje, tas bus nupjautas kaip šakelė ir sudžius. Jam bus kaip toms šakelėms, kurias surenka ir meta į ugnį, kad jos sudegtų. Jei jūs gyvenate manyje ir mano žodžiui duodate gyventi ir pasilikti jūsų širdyje, tuomet pasieksite tikslus, kuriuos sau keliate. Taip apsireiškia mano Tėvas, kai jūs duodate gausių vaisių ir vis labiau tampate mano mokiniais. Kaip Tėvas mane pamilo, taip ir aš jus pamilau. Pasilikite mano meilėje! Priimkite į savo valią mano pasaulinius tikslus, tuomet pasiliksite mano meilėje, kaip ir aš priėmiau mano Tėvo pasaulinius tikslus į savo valią, ir nuolat pasilieku Jo meilėje.

Šiuos žodžius jums kalbėjau, kad jumyse gyventų manasis džiaugsmas ir pripildytų jūsų džiaugsmą.

Štai kokį tikslą jums keliu: mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip ta, kuria myli gebantis atiduoti savo gyvybę ir sielą už savo draugus. Jūs būsite mano draugai, jei eisite į tikslą, kurį aš jums iškėliau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus vadinu aš draugais, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs.

Ne jūs mane pasirinkote, bet aš jus pasirinkau ir padariau gyvą jūsų aukščiausiąją esmę. Daviau jums galią, kuomet paliksite žemę, išsinešti jūsų gyvenimo vaisius ir paversti juos nemirtingais. Ir aš pasirūpinsiu, kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų.

Keliu jums didį tikslą: vienam kitą mylėti!

Jei žmonės jūsų nekenčia, tai pagalvokite apie tai, kad manęs jie nekentė pirmiau negu jūsų. Jei jūs būtumėte kaip įprasti žmonės, tai jie mylėtų jus kaip savus. O kadangi jūs nesate tokie kaip jie, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, už tai jie jūsų nekenčia.

Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs: ‘Tarnas ne didesnis už šeimininką!’ Jei jie mane persekiojo, tai ir jus persekios. Jei jie savo viduje išsaugojo mano žodį, tai ir jūsų žodį jie išsaugos savo vidinėje esybėje. Visa, ką jie jums padarys, jie padarys taip, tarsi darytų tai man, nes jie nepažįsta to, kuris yra mane siuntęs.

Jei nebūčiau atėjęs ir jiems kalbėjęs, jiems kaltės nebūtų. O dabar jie neturi kuo pasiteisinti. Kas manęs nekenčia, nekenčia ir mano Tėvo. Jeigu nebūčiau tarp jų daręs darbų, kurių niekas kitas nėra daręs, jiems kaltės nebūtų. O dabar jie mane matė, ir vis tiek nekenčia ir manęs, ir mano Tėvo. Tegu išsipildo jų Įstatymo žodis: Jie manęs nekentė be priežasties.

Kai ateis Globėja, Budintoja, dvasinio ryžto Dovanotoja, kurią jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos ir Pažinimo Dvasia, einanti iš Tėvo, – ji liudys apie mane. Ir jūs tapsite mano liudytojais, nes nuo pradžių esate su manimi susijungę.

Iš tiesų, sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas yra vagis ir plėšikas. O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso, o jis šaukia jas visas vardu ir išsiveda iš gardo. Išsivedęs visas, jis eina jų priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą. Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimojo balso. Taip Jėzus kalbėjo jiems palyginimais, bet jie nesuprato, apie ką Jis jiems kalbėjo. 

O Jėzus kalbėjo toliau:

Iš tiesų, sakau jums: Aš – tai avių vartai. Visi, kurie trukdo Aš kelią, yra vagys ir žmogžudžiai. Bet avys jų neklauso. Aš esu vartai. Kas įeina per mane, bus išgelbėtas. Jis mokosi peržengti Slenkstį į vieną ir į kitą pusę, ir jis ras maisto savo sielai, kaip ir avys randa maisto pievoje. Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti. O Aš ateinu kaip tikrasis Aš, kad jūs turėtumėte gyvenimą, ir turėtumėte jo apsčiai.

Aš esu gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis atiduoda savo gyvybę ir sielą. O samdinys nėra tikras ganytojas, jam avys nerūpi; pamatęs sėlinantį vilką, jis palieka avis likimo valiai, o pats pabėga, ir vilkas drasko jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.

Aš esu gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę ir sielą.

Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės. Ir jas man reikia atvesti; ir jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė aplink vieną Ganytoją.

Todėl ir myli mane Tėvas, nes aš atiduodu savo gyvybę ir savo sielą, ir per tai vėl jas atgaunu. Niekas negali atimti iš manęs mano gyvybės, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokia yra užduotis, kuri duota man manojo Tėvo. 

Autorius – Ladislav Zaborsky

Tos pačios dienos vakare,- o tai buvo pirmoji diena po šeštadienio, – durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems savo rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, atpažinę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: 

„Priimkite Šventąją Dvasią. Ką išlaisvinsite iš nuodėmės, tas išties bus iš jų išlaisvintas, o ką paliksite jose stingti, tas jose ir sustings.

Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“

O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“.

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis, bet pajausk savo širdyje mano jėgą“. Tuomet Tomas sušuko: „Tu mano sielos Viešpats, tu Dievas, kuriam aš tarnauju“! Jėzus jam ir sako:

„Tu įtikėjai, nes pamatei mane. Palaiminti tie, kurie, manęs nematę, įgijo mano jėgą savo širdyse“.

Šabui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti. Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo. Jos kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis. Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro. Bet jis joms tarė: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs“. Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė.

Prisikėlęs anksti rytą, pirmąją savaitės dieną, Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalietei, iš kurios buvo išvaręs septynis demonus. Ji nuėjusi pranešė jo bičiuliams, kurie gedėjo ir verkė. Tie, išgirdę, kad jis gyvas ir kad ji pati jį mačiusi, netikėjo. Paskui Jėzus pasirodė dviem iš jų kelyje į kaimą, tačiau kitokiu pavidalu. Ir šitie sugrįžę paskelbė visiems kitiems, bet ir jais anie netikėjo. Galop pasirodė visiems Vienuolikai, kai jie sėdėjo už stalo; priekaištavo jiems už netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę jį prisikėlusį.

Ir jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“. 

Štai jie prisiartino prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę, prie Alyvų kalno. Tuomet Jėzus pasiuntė du mokinius, tardamas: Eikite į priešais esantį kaimą. Ten tuojau rasite pririštą asilę su asilaičiu. Atriškite ir atveskite juos man. O jeigu kas imtų dėl to teirautis, atsakykite: Jų reikia Viešpačiui. Tuomet jums netrukdys ir iš karto juos paleis. 

Turėjo išsipildyti pranašo žodžiai:

Pasakykite Siono dukrai: „Štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus, jis joja ant asilės, lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio.

Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzaus buvo įsakyta. Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, o Jėzus užsėdo ant viršaus. Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. Iš priekio ir iš paskos einanti minia garsiai šaukė:

Osana Dovydo Sūnui!

Tebus palaimintas ateinantis!

Viešpačių Viešpats esti jame!

Garbė Jam aukštybėse!

Jam įžengus į Jeruzalę, sujudo visas miestas. Visi klausinėjo: „Kas jis toksai?“ O jį lydėjusieji kalbėjo: „Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto.“

Pietro Lorenzetti freska, Asyžius, 1320 m.

Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. O kai ėmė aušti kitos dienos rytas, jis vėl pasirodė šventykloje, ir žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė jam moterį, sugautą svetimaujant, ir pastatė ją viduryje.

Jie kreipėsi į jį: Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. Tad norėtume išgirsti, ką tu apie tai pasakysi? Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.

Jis vėl pasilenkęs rašė pirštu ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų.

Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė? Ji atsiliepė: Niekas, Viešpatie. Jėzus jai tarė: Ir aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nebenusidėk.

Jėzus vėl prabilo:

Aš – Pasaulio Šviesa.

Kas seka manimi,

nebevaikščios tamsybėse,

bet turės šviesą,

kurioje yra gyvybė.

Paveikslo autorius – Ladislav Záborský

Jėzus nuvyko kitapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams dvasios galia. Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais.

Artėjo žydų šventė Velykos. Pakėlęs akis į dvasią, jis pamatė didžiules žmonių minias, plūstančias pas jį. Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė, norėdamas jį išmėginti. Pats jis žinojo, ką darysiąs. Pilypas atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį.“ Tuomet kitas mokinys, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“ 

Jėzus tarė: „Tegu žmonės susėda!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai. Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą, ir dalino visiems ten sėdintiems, taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. 

Kai žmonės pasisotino, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius gabalėlius, kad niekas nepražūtų.“ Ir tuomet jie surinko dvylika pilnų pintinių: tiek gabalėlių liko bevalgant iš penkių miežinės duonos kepalėlių. 

Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį.“ O Jėzus suprato, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi. Todėl jis vėl pasitraukė pats vienas į kalną.

Po šešių dienų Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo kaip balta šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. Tuomet Petras ir sako Jėzui: Viešpatie, gerai, kad mes čia! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui. Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir balsas iš debesies prabilo: 

Šitas yra mano mylimasis Sūnus.  Jame noriu aš apsireikšti. Klausykite jo Žodžio!

Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti. Jų sielos virpėjo dėl dvasios artumo. Tuomet Jėzus prisiartino prie jų, palietė juos ir tarė: Kelkitės, nebijokite! Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų.

Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių.

Tada jo mokiniai paklausė: Kodėl Rašto aiškintojai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?

Jis atsakė: Tiesa, Elijas turi ateiti, kad viską paruoštų. Bet aš jums sakau, kad Elijas jau buvo atėjęs, bet žmonės jo nepažino, ir padarė su juo, ką norėjo. Taip nuo jų turės daug kentėti ir Žmogaus Sūnus.

Tuomet mokiniai suprato jį kalbėjus apie Joną Krikštytoją.

Paveikslo autorius – Aleksandras A. Ivanovas (Александр Андреевич Иванов), 1824 m.

Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumos vienatvę, kur turėjo būti velnio gundomas.

Kai jis, po 40 dienų ir 40 naktų asketiškų pratybų pagaliau pajuto alkį, tuoj pat prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: Jei tu esi Dievo Sūnus, tuomet savo žodžio galia paversk šiuos akmenis duona. Bet jis atsakė:

Rašte parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona. Jis gyvas kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.

Tada gundytojas jį nunešė į šventąjį miestą, pastatė ant šventyklos šelmens ir pasakė: Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn. Nes Rašte parašyta: Jis patikėjo tave savo angelams, ir jie nešios tave ant rankų, kad tu neužsigautum kojos į akmenį. Jėzus pasakė:

Bet tai taipogi reiškia: Nenaudok Dieviškos jėgos savo užgaidoms.

Gundytojas paėmė jį iš ten ir užkėlė į labai aukštą kalną ir parodė visas pasaulio karalystes bei jų spindinčią didybę, ir tarė: Visa tai aš atiduosiu tavo valdžion, jei pulsi man po kojų ir pripažinsi mane Viešpačiu. Tada Jėzus pasakė jam:

Eik šalin, šėtone! Rašte parašyta: Lenktis tau dera vien Dieviškai jėgai. Jai vienai turi tarnauti.

Tuomet gundytojas nuo jo atsitraukė, ir štai angelai prisiartino prie jo ir jam tarnavo.

Žmogaus vidines užduotis šių dienų situacijoje atliepia tekstas iš Šv. Pauliaus laiško:

Pagaliau būkite tvirti Viešpatyje, leiskitės persmelkiami galinga jo Saulėtos jėgos stiprybe. Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte atsilaikytiprieš klastingą blogio puolimą.

Mes grumiamės ne su žemiškomis jėgomis iš kraujo ir kūno, bet su kunigaikštystėmis – dvasinėmis būtybėmis, turinčiomis galią laiko srautui, su valdžiomis – dvasinėmis būtybėmis, turinčiomis galią žemiškai materijai, su pasaulį užvaldančiais tamsybių valdovais,su jėgomis, kurios dvasių pasaulyje yra pati blogio valdžia.

Todėl drąsiai imkitės visų Dievo ginklų, kad tą dieną, kai blogis pasieks savo aukščiausią ribą, įstengtumėte pasipriešinti, ir viską, ko Dievas nori, įvykdyti iki galo. Stovėkite, susijuosę strėnas tiesa. Susisiekite su viskuo taip, kaip yra teisėta dvasiniame pasaulyje, ir šis ryšys su dvasia apsaugos jus tarsi tvirti šarvai ant krūtinės. Tegu taika ir ramybė srūva per jus iki pat kojų, kad savo kelyje jūs skleistumėte taiką kaip žinią, ateinančią iš angelų.

Visuose savo darbuose pasitikėkite Dievu. Šis pasitikėjimas tebus kaip galingas skydas; su juo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles, įkaitintas nešvarioje ugnyje.

Priimkite į savo mąstymą išgelbėjimo viltį, ji apsaugos jūsų galvą kaip šalmas. Dvasią, kuri tapo gyva jumyse, paimkite kaip aštrų kalaviją. Šis dvasios kalavijas yra Dievo Žodžio veikimas.

Šią ginkluotę apsirenkite visuose savo prašymuose ir maldose: tegu jūsų vidus, nuolat melsdamasis, šviečia dvasioje. Į šį tikslą nukreipkite visą savo budriąją dvasios jėgą visose dvasinėse pratybose ir maldose, į kurias priimkite visus dvasios nešėjus.