Visi įrašai, kuriuos paskelbė admin

Mt 17, 1-13 – nuo 02.25 d. savaitę skaitome

Po šešių dienų Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo kaip balta šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. Tuomet Petras ir sako Jėzui: Viešpatie, gerai, kad mes čia! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui. Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir balsas iš debesies prabilo: 

Šitas yra mano mylimasis Sūnus.  Jame noriu aš apsireikšti. Klausykite jo Žodžio!

Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti. Jų sielos virpėjo dėl dvasios artumo. Tuomet Jėzus prisiartino prie jų, palietė juos ir tarė: Kelkitės, nebijokite! Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų.

Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių.

Tada jo mokiniai paklausė: Kodėl Rašto aiškintojai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?

Jis atsakė: Tiesa, Elijas turi ateiti, kad viską paruoštų. Bet aš jums sakau, kad Elijas jau buvo atėjęs, bet žmonės jo nepažino, ir padarė su juo, ką norėjo. Taip nuo jų turės daug kentėti ir Žmogaus Sūnus.

Tuomet mokiniai suprato jį kalbėjus apie Joną Krikštytoją.

Paveikslo autorius – Aleksandras A. Ivanovas (Александр Андреевич Иванов), 1824 m.

Mt 4, 1-11 – nuo 02.18 d. savaitę skaitome

Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumos vienatvę, kur turėjo būti velnio gundomas.

Kai jis, po 40 dienų ir 40 naktų asketiškų pratybų pagaliau pajuto alkį, tuoj pat prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: Jei tu esi Dievo Sūnus, tuomet savo žodžio galia paversk šiuos akmenis duona. Bet jis atsakė:

Rašte parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona. Jis gyvas kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.

Tada gundytojas jį nunešė į šventąjį miestą, pastatė ant šventyklos šelmens ir pasakė: Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn. Nes Rašte parašyta: Jis patikėjo tave savo angelams, ir jie nešios tave ant rankų, kad tu neužsigautum kojos į akmenį. Jėzus pasakė: Bet tai taipogi reiškia: Nenaudok Dieviškos jėgos savo užgaidoms.

Gundytojas paėmė jį iš ten ir užkėlė į labai aukštą kalną ir parodė visas pasaulio karalystes bei jų spindinčią didybę, ir tarė: Visa tai aš atiduosiu tavo valdžion, jei pulsi man po kojų ir pripažinsi mane Viešpačiu. Tada Jėzus pasakė jam: Eik šalin, šėtone! Rašte parašyta: Lenktis tau dera vien Dieviškai jėgai. Jai vienai turi tarnauti.

Tuomet gundytojas nuo jo atsitraukė, ir štai angelai prisiartino prie jo ir jam tarnavo.


J. Kirk Richards „Gundymas”

Lk 18, 18-34 – nuo 02.11 d. savaitę skaitome

Vienas didikas kartą paklausė: Gerasis mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą? Jėzus jam atsakė: Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik Dieviškasis Tėvas. Ar žinai įsakymus: „Nesvetimauk, nežudyk, nevok, melagingai neliudyk, gerbk savo tėvą ir motiną“? Tas atsakė: Viso šito laikiausi nuo pat jaunystės.

Tai išgirdęs, Jėzus jam tarė: Tuomet tau liko padaryti dar vieną dalyką: parduok, ką turi, o gautus pinigus išdalyk vargšams. Dėka to įgysi lobį dvasiniuose pasauliuose. Tuomet ateik ir sek paskui mane! 

Po tų žodžių žmogus nusiminė, nes buvo labai turtingas. Matydamas jį tokį, Jėzus prabilo: Kaip sunku valdančiam žemiškus turtus rasti įėjimą į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos skylutę, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę! 

Girdėjusieji tai paklausė: Kas tada galės būti išgelbėtas? Jėzus atsakė: Kas neįmanoma žmogui, tai įmanoma Dievui mumyse.

Tuomet Petras tarė: Štai mes, viską palikę, nuėjome paskui tave. Jėzus atsakė jiems:

Iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kuris, dėl Dievo Karalystės paliks namus ar žmoną, ar brolius, ar gimdytojus, ar vaikus, įgys daug kartų didesnę pilnatvę žemiškoje būtyje, o būsimajame pasaulyje – amžinąjį gyvenimą.

Jėzus pasišaukė Dvylika ir tarė: Štai mes einame į Jeruzalę, ir ten išsipildys visa, kas pranašų parašyta apie Žmogaus Sūnų. Jis bus atiduotas pasauliečių tautoms, išjuoktas, apspjaudytas ir nužudytas. Bet trečią dieną jis prisikels. Tačiau jie nieko nesuprato; tie žodžiai jiems liko paslaptis, ir jie nesuvokė jų prasmės.

Autorius – Mark Rothko

Mt 20, 1-16 – nuo 02.04 d. savaitę skaitome

Dangaus karalystė panaši į šeimininką, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. Išėjęs apie trečią valandą, jis ėjo gatve, ir pamatė kitus darbininkus, stovinčius turgaus aikštėje be darbo, ir tarė jiems: Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir jūs gausite, kas jums priklauso! Ir jie nuėjo. Taipogi išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis padarė tą patį. Kai vienuoliktą valandą jis dar kartą išėjo iš namų, tai rado dar kitus bestovinčius ir paklausė jų: Kodėl jūs stovite visą dieną be darbo? Tie atsakė: Kad niekas mūsų nepasamdė. Jis tarė jiems: Eikite ir jūs į vynuogyną.

Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepė ūkvedžiui: ‘Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pirmiausiai paskutiniams, po to priešpaskutiniams, ir baigdamas pirmaisiais!

Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo tik po denarą. Jie paėmė atlygį, bet ėmė murmėti prieš šeimininką ir sakė: Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sumokėjai visiems vienodai, nors mes nešėme visos dienos kaitrą ir naštą.

Tuomet šeimininkas vienam jų atsakė: Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Pasiimk, kas tavo, ir eik. Savo gera valia aš daviau ir šitam paskutiniam tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo turto, kaip noriu?! Todėl nežiūrėk į mane piktai dėl to, kad aš geras.

Taip paskutinieji taps pirmi, o pirmieji ­ paskutiniai.

Autorius mums nežinomas

Mt 8, 1-13 – šią savaitę skaitome

Kai Jėzus leidosi nuo kalno, jį lydėjo didelės minios. Štai prisiartino prie Jo raupsuotasis, ir parpuolė prieš jį ant žemės, maldaudamas: „Viešpatie, jei tik panorėsi, gali mane padaryti švarų.“ Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Taip, aš noriu, būk švarus!“ Ir tuojau raupsai išnyko.

Tuomet Jėzus jam tarė: „Žiūrėk, niekam apie tai nepasakok, bet eik pasirodyti kunigams ir paaukok Mozės įsakytą atnašą.“ Tebus tai jiems pamoka.

Jėzui grįžus į Kafarnaumą, prisiartino prie Jo šimtininkas, maldaudamas: „Viešpatie, mano tarnas guli namie, tarsi jį būtų ištikęs smūgis, jo galūnės paralyžuotos ir jis baisiai kankinasi.“ Jėzus jam atsakė: „Aš ateisiu ir išgydysiu jį.“ Šimtininkas į tai atsakė:

„Viešpatie, nesu vertas, kad tu įžengtum į mano namus. Tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi sakau vienam: ‘Eik!’ – ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čionai!’- ir jis ateina. Ir jei sakau savo tarnui: ‘Daryk tai!’ – jis ir daro.“ Jėzus išklausė šių žodžių ir stebėdamasis kalbėjo einantiems iš paskos: „Iš tiesų, niekur Izraelyje neradau tokios tikėjimo jėgos! Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš toli – tiek iš rytų, tiek ir iš vakarų, ir ras dangaus karalystėje savo vietą kartu su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu; o karalystės sūnūs bus išstumti į išorinės būties tamsą, kur žmonės gyvena dejuodami ir grieždami dantimis. Kreipdamasis į šimtininką Jėzus tarė: „Eik, tebūnie tai, apie ką tau kalbėjo tavo tikėjimas!“ Ir tą pačią valandą tarnas pagijo.

Autorius mums nežinomas

Jn 2, 1-11 – nuo 01.21 d. savaitę skaitome

Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. 

Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno.“ Jėzus atsakė: „Kokia jėga veikia tarp tavęs ir manęs? Dar neatėjo mano valanda!“ Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps.“

Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens.“ Jie pripylė sklidinus.

Tuomet jis pasakė: Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui. Tie nunešė. Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo) , prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei.“

Tokią dvasios darbų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis apreiškė šviesią savo Spindinčios Esybės galią, ir mokiniuose kilo gilus pasitikėjimas Juo.

Autorius mums nežinomas
Autorius mums nežinomas

Lk 2, 41-52 – nuo 01.14 d. savaitę skaitome

Jo gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, tėvai pasiėmė jį kartu su savim. Ten nuėję ir viską atlikę pagal šventės papročius Velykų dieną, jie leidosi atgalios, o vaikas liko Jeruzalėje. Jo gimdytojai nieko apie tai nežinojo, manydami jį einant kartu su kitais. Tačiau nuėję dienos kelią, ir jo nematydami, jie ėmė jo ieškoti tarp draugų ir giminaičių. Bet jie jo nerado, ir grįžo į Jeruzalę, ieškodami jo ten.Po trijų dienų rado jį šventykloje.

Jis sėdėjo tarp mokytojų, klausėsi jų ir juos klausinėjo. Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo brandžiu mąstymu ir jo atsakymais.

Pamatę jį, gimdytojai išsigando, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs.“ O jis atsakė jiems: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo namuose?“ Bet jie nesuprato jo žodžių.

Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus išgirstus žodžius savo širdyje. O Jėzus augo savo išmintimi, gyvenimiša branda ir malone Dievo ir žmonių akyse.

Defendente Ferrari „Disputa di Cristo al Tempio”, 1526

MT 2, 1-12 – sausio 6-ąją skaitome

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę karaliai -išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra naujagimis, kuriam lemta tapti Žydų karaliumi? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“.

Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašysčių knygose yra parašyta:

Ir tu, Judo žemės Betliejau,

anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų,

nes iš tavęs išeis didis vadas,

mano Izraelio tautos Ganytojas.

Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“.

Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Matydami žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.

Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą.

„La Adoración de los Reyes”, Luca di Tomme, 1360-1365
Autorius mums nežinomas

Jn 1, 1-18 – skaitome nuo sausio 1 d. iki sausio 6 d.

Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą ir Žodis buvo Dievas.

Jis pradžioje buvo pas Dievą.

Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.

Jame buvo gyvybė ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.

Šviesa spindėjo tamsoje ir tamsa jos neužgožė.

Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas.

Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų.

Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą.

Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį.

Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino.

Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.

Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo, ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę.

Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.

Jonas apie jį liudija ir šaukia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau; tas, kuris paskui mane ateis, pirmiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis“.

Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės.

Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų.

Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė.

„Pradžioje buvo Žodis”, Kamal Boullata (1983 m.)

Jn 21, 15-25 – 12.25 d. 10:00 val. ir 12.26 d. skaitome

Jiems pietaujant Jėzus pasakė Simonui Petrui: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu kiti?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius“. Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles“. Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis.Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kol esi jaunas, pats susijuosi ir sieki savo pasirinktų tikslų. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves link tikslų, kurių tu pats nesirinkai“. Tais žodžiais jis vaizdžiai parodė jam, kokia mirtimi Petras mirs, kad per tai būtų apreikštas Dievas.

Ir tada jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tuomet Petras atsisuko ir pamatė, kad mokinys, kurį Jėzus mylėjo, eina paskui juos. Tai buvo tas mokinys, kuris per vakarienę buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės ir klausė: „Viešpatie, kas tave išduos?“ Pamatęs jį, Petras tarė Jėzui: „Viešpatie, o kokia jo užduotis?“Jėzus atsakė: „Jei aš pavedžiau jam nešti Dvasią, kolei vėl ateisiu, tai netrukdo tau eiti tavuoju keliu. Tu sek paskui mane!“ Ir taip pasklido gandas tarp mokinių, jog tasai mokinys nemirsiąs. Bet Jėzus juk nesakė Petrui: „Jis nemirs“, tik: Jei aš pavedžiau jam nešti Dvasią, kolei vėl ateisiu, tai netrukdo tau eiti tavuoju keliu.

Šis mokinys apie viską ir liudija. Jis tai aprašė, ir mes žinome, kad jo liudijimas tikras. Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu kiekvieną atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti.

Freskos detalė Sv. Mary Abbots bažnyčioje, John Clayton jaunesn. (19 amž.)