Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą ir Žodis buvo Dievas.

Jis pradžioje buvo pas Dievą.

Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.

Jame buvo gyvybė ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.

Šviesa spindėjo tamsoje ir tamsa jos neužgožė.

Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas.

Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų.

Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą.

Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį.

Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino.

Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.

Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo, ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę.

Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.

Jonas apie jį liudija ir šaukia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau; tas, kuris paskui mane ateis, pirmiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis“.

Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės.

Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų.

Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė.

„Pradžioje buvo Žodis”, Kamal Boullata (1983 m.)

Jiems pietaujant Jėzus pasakė Simonui Petrui: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu kiti?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius“. Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles“. Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis.Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kol esi jaunas, pats susijuosi ir sieki savo pasirinktų tikslų. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves link tikslų, kurių tu pats nesirinkai“. Tais žodžiais jis vaizdžiai parodė jam, kokia mirtimi Petras mirs, kad per tai būtų apreikštas Dievas.

Ir tada jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tuomet Petras atsisuko ir pamatė, kad mokinys, kurį Jėzus mylėjo, eina paskui juos. Tai buvo tas mokinys, kuris per vakarienę buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės ir klausė: „Viešpatie, kas tave išduos?“ Pamatęs jį, Petras tarė Jėzui: „Viešpatie, o kokia jo užduotis?“Jėzus atsakė: „Jei aš pavedžiau jam nešti Dvasią, kolei vėl ateisiu, tai netrukdo tau eiti tavuoju keliu. Tu sek paskui mane!“ Ir taip pasklido gandas tarp mokinių, jog tasai mokinys nemirsiąs. Bet Jėzus juk nesakė Petrui: „Jis nemirs“, tik: Jei aš pavedžiau jam nešti Dvasią, kolei vėl ateisiu, tai netrukdo tau eiti tavuoju keliu.

Šis mokinys apie viską ir liudija. Jis tai aprašė, ir mes žinome, kad jo liudijimas tikras. Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu kiekvieną atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti.

Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Tai buvo pirmas kartas, kai buvo surašomi gyventojai. Ir įvyko tai tuo laiku, kai Kvirinas valdė Sirijos provinciją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas ėjo į miestą, kuriame buvo gimęs.

Iškeliavo taip pat ir Juozapas iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi. Mat jis buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis nusprendė eiti užsirašyti kartu su Marija, savo žmona. O Marija buvo nėščia. Kai jie tenai nukeliavo, prisiartino jai metas gimdyti, ir ji pagimdė Sūnų, savo pirmagimį, ir suvystė jį vystyklais, ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

Netoli tos vietos nakvojo laukuose piemenys. Jie, pakaitomis budėdami, kiekvieną naktį ganė ir sergėjo savo bandą. Staiga jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties apreiškimo šviesa. Juos apėmė didis virpulys, bet angelas jiems tarė:

Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai žmonijai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas: Kristus, Viešpats. Štai kaip jūs jį atpažinsite: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose. Ūmai prie angelo atsirado gausūs dangaus angelų chorai. Jie garbino Dievą, giedodami:

Teapsireiškia Dievas aukštybėse,

ir ramybė žemėje geros valios žmonėms!

Kai angelai nuo jų pasitraukė ir pakilo į dangaus sferas, piemenys kalbėjo vieni kitiems: Eikime į Betliejų ir pamatykime, kaip išsipildys žodis, kurį mums paskelbė Viešpats. Jie skubiai leidosi į kelią ir rado Mariją, Juozapą ir ėdžiose gulintį kūdikį. Jį išvydę, jie įsitikino, jog kas jiems buvo pasakyta apie Kūdikį buvo tiesa. Ir jie nešė šią žinią toliau, ir visi stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija su jauduliu saugojo šiuos žodžius savo širdyje. Piemenys grįžo namo; Dieviška šviesa sklido nuo žodžių, kuriais jie visų akivaizdoje garbino ir šlovino Dievą už visa, kas buvo jiems duota išgirsti ir pamatyti. Viskas, ką jie sakė, iš tiesų išsipildė.

Jėzaus Kristaus, Dovydo Sūnaus, Abraomo sūnaus, kilmės knyga.

Abraomui gimė Izaokas,

Izaokui gimė Jokūbas,

Jokūbui gimė Judas ir jo broliai.

Judui gimė Faras ir Zara iš Tamaros,

Farui gimė Esromas,

Esromui gimė Aramas.

Aramui gimė Aminadabas,

Aminadabui gimė Naasonas,

Naasonui gimė Salmonas.

Salmonui gimė Boazas iš Rachabos,

Boazui gimė Jobedas iš Rutos,

Jobedui gimė Jesė.

Jesei gimė karalius Dovydas,

Dovydui gimė Saliamonas iš Urijo žmonos.

Saliamonui gimė Roboamas,

Roboamui gimė Abijas,

Abijui gimė Asafas.

Asafui gimė Juozapatas,

Juozapatui gimė Joramas,

Joramui gimė Ozijas.

Ozijui gimė Joatamas,

Joatamui gimė Achazas,

Achazui gimė Ezekijas.

Ezekijui gimė Manasas,

Manasui gimė Amonas,

Amonui gimė Jozijas.

Jozijui gimė Jechonijas ir jo broliai ištrėmimo į Babiloniją laikais.

Po ištrėmimo į Babiloniją Jechonijui gimė Salatielis,

Salatieliui gimė Zorobabelis.

Zorobabeliui gimė Abijudas,

Abijudui gimė Eliakimas,

Eliakimui gimė Azoras.

Azorui gimė Sadokas,

Sadokui gimė Achimas.

Achimui gimė Elijudas.

Elijudui gimė Eleazaras,

Eleazarui gimė Matanas,

Matanui gimė Jokūbas.

Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju.

Taigi nuo Abraomo iki Dovydo iš viso keturiolika kartų, nuo Dovydo iki ištrėmimo į Babiloniją keturiolika kartų ir nuo ištrėmimo į Babiloniją iki Kristaus keturiolika kartų.

Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu. Tačiau dar nepradėjus jiems kartu gyventi, paaiškėjo, kad Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, stengėsi gyventi teisingumo dvasioje, jis nenorėjo, kad apie ją piktai kalbėtų, ir nusprendė neliesti jos paslapties.

Kai jis apie tai mąstė ir susitelkė savyje, ieškodamas patarimo, staiga per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, neleisk drumsti tavo sielos, ir priimk Mariją kaipsavo žmoną. Kas sujudėjo js įsčiose, buvo pradėta Šventosios Dvasios veikimu. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes tuos, kurie bus sus juo, jis išgydys iš nuodėmės.

Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: ^„Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“.

Pakilęs iš miego, Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir priėmė Mariją kaip žmoną pas save. Jam negyvenus su ja kaip vyrui, ji pagimdė Sūnų. Ir jis pavadino jį Jėzumi.

Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas. Ten jis turėjo apsieikšti mergelei, sužadėtai su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų. Mergelės vardas buvo Marija.

Angelas prisiartino prie jos ir tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi, palaiminta tu tarp moterų“.Marija sumišo, jo žodžiai ją labai sukrėtė. Ką reiškia toks sveikinimas? Tuomet angelas jai tarė:

„Nebijok, Marija. Kupina malonės lenkiasi prie tavęs Dievo Dvasia. Tu pradėsi įsčiose vaisių ir pagimdysi Sūnų, ir pavadinsi jį Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus.

Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavi- mui nebus galo“.

Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė apšvies tave; ir šventas kūdikis, kurį pagimdysi, bus vadinamas Dievo Sūnumi.Antai tavoji giminaitė Elžbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga. Iš dvasios pasaulių nenuskamba joks žodis, kuriam nebūtų duota galia tapti tikrove žemėje. Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė. Tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas nuo jos pasitraukė.

Taigi, mano broliai, mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano džiaugsme ir mano šlovės vainike, – tvirtai stovėkite Viešpaties Aš jėgoje!

Nuolat džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl jums kartoju: džiaukitės!

Jūsų sielų gerumas teatvers visiems akis.

Viešpats yra arti!

Palikite rūpesčius, ir visus savo prašymus kreipkite į Dievišką pasaulį, maldose keldami į aukštybes dėkingumo kupinas aukojimo mintis. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, tesergės jūsų širdis ir mintis Kristaus esybėje.

Ir galiausiai ką noriu pasakyti, mielieji broliai: kreipkite savo mintis į visa, kas teisinga, tikra ir tauru, kas gera ir šventa, ką malonu matyti ir gera girdėti, į visa, kas dorybinga ir girtina.

Visa, ko jus mokiau ir ką jums daviau, ką iš manęs girdėjote ir matėte, visa tai paverskite darbais.

Ir tuomet ramybės Dievas bus su jumis!

Bus ženklų Saulėje, Mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės ims prarasti protą iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį. Netgi dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse, apsuptą didžių pasaulio galybių ir apšviestą apreiškimo dvasių šviesos.

Tačiau kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“.

Ir jis jiems pasakė palyginimą: „Stebėkite figmedį bei kitus medžius. Kai jie ima sprogti, jūs žinote arti esant vasarą. Taip pat pamatę tai dedantis, žinokite, kad Dievo karalystė arti. Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, iki visa tai įvyks. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.

Ir aš išvydau: štai Avinėlis, bestovįs ant Siono kalno, o aplink jį šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai tų, kurių kaktose įrašytas Jo Vardas ir Jo Tėvo Vardas.

Aš išgirdau iš dangaus balsą, tarsi didelių vandenų šniokštimą ir tarsi galingo griaustinio dundėjimą.

Bet balsas, kurį girdėjau, buvo ir tarytum arfininkų, skambinančių arfomis ir giedančių naują giesmę priešais Sostą, keturias būtybes ir priešais vyresniųjų ratą, grojimas. Niekas negali išmokti tos giesmės, išskyrus tuos šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius, išsilaisvinusius iš žemiškos vergijos.

Tai tie, kurie nesuteršė savo dvasios esmės žemesniais dalykais, todėl jie – nesuteptos tyros būtybės. Jie eina paskui Avinėlį, kur tik veda jo kelias. Jie yra atpirkti iš žmonijos, kaip būsimos žmonijos pradžia, priklausančios Dievui ir Avinėliui. Iš jų lūpų neišeina nei vienas melagingas žodis. Jie – nesuteptos, skaidrios būtybės.

Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu. Jis nešė amžinąją Evangeliją, kad paskelbtų ją gyvenantiems žemėje – visoms tautoms, gentims, kalboms ir rasėms. Jis šaukė galingu balsu: Garbinkite Dievišką pasaulį – viso apreiškimo šaltinį. Atėjo Dievo sprendimo valanda. Nuolankiai šlovindami, kilkite pas dangaus ir žemės, jūros ir visų vandenų Kūrėją!

Paskui jį skrido antras angelas, kuris kalbėjo: Krito, krito didis Babilono miestas, kuris savo paleistuvystės vynu pripildė visas pasaulio tautas!

Ir kitas trečias angelas lydėjo juos, šaukdamas skardžiu balsu: Kas garbina žvėrį ir jo atvaizdą ir priima ant savo kaktos ar ant rankos jo ženklą, tas gers Dievo įniršio vyno, įpilto ir neatmiešto jo rūstybės taurėje.

Ugnies ir sieros kančias teks jiems kentėti šventųjų angelų ir Avinėlio akyse. Jų kentėjimų dūmai kils per amžių amžius; ir jie neturės atilsio nei dieną, nei naktį. Štai kas nutiks tiems, kurie garbina žvėrį bei jo atvaizdą ir priima jo vardo ženklą.

Apsaugos čia tik viena – ištikimųjų dvasiai kantrybės jėga, tų, kurie laikosi Dieviško tikslo ir tikėjimo, įgijusio Jėzaus veidą.

Ir aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris tarė: Rašyk: Nuo šiol palaiminti mirusieji, kurie miršta Kristuje. Taip, – sako Dvasia, – jie atras ramybę po savo vargų. Jie nepraras tikrųjų gyvenimo vaisių savo sielos kelyje.

Ir aš regėjau: štai, šviesus debesis. O ant debesies – panašus į Žmogaus Sūnų. Ant jo galvos aukso karūna, o rankoje Jis laiko aštrų pjautuvą.

Iš šventyklos išėjo dar vienas angelas, kuris šaukė galingu balsu ateinančiam ant debesies: Paleisk darban savo pjautuvą ir pjauk, nes išmušė pjūties valanda. Žemės derlius jau prinokęs.

Tuomet sėdintysis ant debesies braukė savo pjautuvu virš žemės, ir derlius buvo nupjautas.

Dar kitas angelas išėjo iš dangaus šventyklos, taip pat turintis aštrų pjautuvą. Ir dar vienas angelas išėjo nuo altoriaus; jam buvo duota valdžia ugniai. Jis didžiu balsu sušuko Angelui, turinčiajam aštrų pjautuvą: Paleisk darban savo aštrųjį pjautuvą ir nurink vynmedžio derlių žemės vynuogyne, nes uogos jau prisirpo.

Tada angelas perbraukė savo pjautuvu virš žemės ir nurinko žemės vynuogyno derlių, ir sumetė vynuogių kekes į didžiulį Dievo valia nulemto likimo spaustuvą.

Ir uogos buvo sutrintos spaustuve už miesto. Ir išsiveržė iš spaustuvo kraujas tūkstančio šešių šimtų stadijų atstumu, o jo gylis buvo arkliams iki žąslų .

14 amžiaus gobeleno detalė (Anžerio pilis (Château d’Angers), Prancūzija)

Gento altoriaus detalė, 14 amžius (Hubert van Eyck, Saint Bavo’s Cathedral)

Jėzaus Kristaus Apreiškimas, kurį Dievas jam davė, kad jis atskleistų savo tarnams, kas įvyks ateityje ir greitai artinasi. Šį Apreiškimą jis perteikė ženklais, ir per savo angelą jis pasiuntė jį savajam tarnui Jonui, tad šis kalba kaip dieviško pasaulinio žodžio ir Jėzaus Kristaus likimo, kurį pats regėjo, liudytojas. Tebus palaimintas tas, kuris skaito šios pranašystės žodžius, ir tie, kurie ją girdi ir supranta, ir visi, kurie tai, kas šioje knygoje parašyta, išsaugoja savo sieloje. Nes laikas yra arti.

Jonas rašo septynioms Azijos bendruomenėms:

malonė ir ramybė jums nuo to, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, ir nuo septynių kuriančių dvasių, esančių prieš jo sostą, ir nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo liudytojo, mirusiųjų pirmgimio, žemės karalių valdovo.

Jis kreipėsi į mus su meile ir kraujo galia sutraukė mums uždėtus nuodėmės pančius.Jis pakylėjo mus į tikrąjį karališką orumą ir padarė iš mūsų kunigus Dievo, savojo Tėvo, akivaizdoje. Jo yra visa dvasinė šviesa ir visa sielos galia per amžių amžius. Amen.

Štai jis ateina su debesimis, ir išvys jį kiekviena akis, net ir tie, kurie jį perdūrė. Visos žemės kartos patirs, ką tai reiškia – susitikti su Juo. Taip, Amen.

Aš esu Alfa ir Omega, taip sako Viešpats, mūsų Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis.

Aš, Jonas, jūsų brolis ir likimo bendrininkas – varge, karalystėje bei ištvermėj, kurią randame Jėzuje, aš buvau saloje, vardu Patmas, dėl Dievo žodžio ir mano liudijimo apie Jėzų. Aš turėjau dvasios pagavą Viešpaties dieną ir išgirdau sau už nugaros galingą balsą, tarsi trimitą, bylojantį:

„Ką matai, surašyk į knygą ir pasiųsk septynioms bendruomenėms: į Efezą, į Smirną, į Pergamą, į Tiatyrus, į Sardus, į Filadelfiją ir Laodikėją“.

Tuomet aš atsigręžiau pažiūrėti balso, kalbėjusio su manimi. Ir atsigręžęs išvydau septynis aukso žibintuvus, o žibintuvų viduryje – panašų į Žmogaus Sūnų, apsivilkusį ilgu banguojančiu drabužiu ir persijuosusį per krūtinę aukso juosta.

Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, jo akys tarsi ugnies liepsna, jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį, ir jo balsas buvo tarytum didžių vandenų šniokštimas.

Dešinėje rankoje jis laikė septynias žvaigždes, iš jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, o jo veidas buvo tarytum saulė, žibanti visu skaistumu.

Jį išvydęs, aš puoliau jam po kojų tarsi negyvas. Bet jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai nešu gyvenimą per visus amžius. Aš turiu mirties ir šešėlių pasaulio raktus. Tad užrašyk, ką būsi regėjęs, kas yra ir kas turi vėliau įvykti. Štai septynių žvaigždžių, kurias regėjai mano dešinėje, ir septynių aukso žibintuvų paslaptis: septynios žvaigždės – tai septynių bendruomenių angelai, o septyni žibintuvai – tai septynios bendruomenės.

Grace Carol Bomer darbas „The Vision of The Seven Golden Lampstands” (Septynių aukso žibintuvų vizija)

Paskui aš regėjau keturis angelus, stovinčius keturiuose žemės kampuose. Savo jėga jie laikė keturis žemės vėjus, kad vėjas nepūstų nei žemėje, nei jūroje, nei medžių viršūnėse. Ir išvydau kitą angelą, pakylantį ten,kur pateka Saulė. Jis turėjo Gyvojo Dievo galios antspaudą. Jis šaukė skardžiu balsu keturiems angelams, kurių nuožiūrai buvo atiduota žemė ir jūra: „Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžių viršūnėms, kol paženklinsime mūsų antspaudu kaktas tų, kurie tarnauja mūsų Dievui!“ Ir aš išgirdau paženklintųjų skaičių. Turi būti paženklinti šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai iš visų Izraelio vaikų giminių:

Iš Judo giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų,

iš Rubeno giminės dvylika tūkstančių,

iš Gado giminės dvylika tūkstančių,

iš Asero giminės dvylika tūkstančių,

iš Netfalio giminės dvylika tūkstančių,

iš Manaso giminės dvylika tūkstančių,

iš Simeono giminės dvylika tūkstančių,

iš Levio giminės dvylika tūkstančių,

iš Isacharo giminės dvylika tūkstančių,

iš Zabulono giminės dvylika tūkstančių,

iš Juozapo giminės dvylika tūkstančių,

iš Benjamino giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų.

Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsirengę baltais drabužiais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu:

„Šventas mūsų Dievas, sėdintis soste, ir Avinėlis!“

„Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“O visi angelai, stovėjo aplink sostą ir vyresniuosius, ir keturias būtybes: jie parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, kalbėdami:

„Amen, Palaiminimas, Apreiškimas,

Išmintis, padėkos Auka,

Sielos orumas, pasaulinė Galybė, ir

Dvasios stiprybė – visa tai priklauso mūsų Dievui

per amžių amžius.

Amen.“

Ir vienas iš vyresniųjų, pradėjęs kalbėti, manęs paklausė: Kas yra tie baltais drabužiais? Iš kur jie atėjo? Aš jam atsakiau: Viešpatie, tu žinai. Jis man tarė: Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo drabužius, juos nušviesino ir išbaltino Avinėlio krauju. Todėl jie gali stovėti prieš Dievo sostą ir tarnauti Jam dieną naktį Jo Šventovėje. O Sėdintysis soste yra jų Valdovas, ir gyvena juose.

Jie nebealks, nebetrokš, neįveiks jų saulė kaitra nei jokia ugnis. Nes Avinėlis, kuris stovi prieš sostą, bus jų Ganytojas ir ves juos prie šaltinių, iš kurių teka gyvybės vanduo. Ir Dievas nušluostys ašaras nuo jų akių“.

Paveikslo autorius – Gebhard Fugel