Temos Archyvai: Evangelija

Mt 22, 1-14 – šią savaitę skaitome

Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais: Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuvių puotą. Jis išsiuntė tarnus kviesti išrinktųjų svečių į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti. Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!’ Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė. Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.

Galop jis tarė tarnams: ‘Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves’. Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo. Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo. Tuomet karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes, kur žmonės gyvena verkdami ir grieždami dantimis.

Nes daug pašauktų, bet mažai pasirenkančių būti išrinktais.’

Freskos autorius nežinomas.

LK 7, 11-17 – šią savaitę skaitome

Paskui Jėzus pasuko į Naino miestą. Jį sekė jo mokiniai ir didelė žmonių minia. Kai Jis prisiartino prie miesto, štai pro vartus nešė mirusįjį – vienturtį motinos sūnų, o ji buvo našlė. Kartu su ja ėjo iš miesto nemaža minia. Kai Viešpats ją pamatė, giliai susijaudino jo siela, ir jis jai pasakė: „Neverk!“ Priėjęs, jis palietė karstą, ir jį nešusieji sustojo.

O jis prabilo: „Klausyk manęs, jaunuoli, kelkis!“ Mirusysis pakilo, atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai. Visus, kurie ten buvo, pagavo didelė baimė. Bet po to jie šlovino Dievo apreiškimą, ir kalbėjo: „Didis pranašas prisikėlė tarp mūsų“ ir: „Vėl Dievas kreipėsi į savo tautą“. Ta žinia apie jį pasklido po visą Judėją ir kaimynines sritis.

Vitražo autorius nežinomas.

Mt 6, 19-34 – šią savaitę skaitome

Nekaupkite žemiškų turtų. Juk juos ėda kandys ir rūdys; jų gviešiasi vagys, norėdami pavogti. Priešingai, kaupkite turtus dvasios pasauliuose. Ten neės jų nei kandys, nei rūdys, o vagys nepasieks jų, kad pavogtų. Ten, kur tu sukaupei savo turtą, tave kreips ir tavo širdies jėgos.

Kūno žiburys yra akis. Tad jei tavo akis švari, visas tavo kūnas bus persmelktas šviesos. O jeigu tavo akis drumzlina, tai visas tavo kūnas skendės tamsoje. O jei net šviesa tavyje tapo tamsi, tai kiek dar tamsesnė bus pati tamsa?

Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams, nes arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba paskui vieną seks, o kitą niekins. Negalite vienu metu tarnauti ir Dievo pasauliui, ir sąstingio pasauliui.

Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite, ką valgysite ir ką gersite, nei kuo vilkėsite. Argi siela ne daugiau už maistą, o kūnas už drabužį? Pažvelkite į padangių sparnuočius.

Nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o visgi jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?

O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Mokykitės iš lauko lelijų. Pažvelkite, kaip jos auga be rūpesčių, neausdamos sau apdarų. Aš sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip bet kuri iš jų. Tad jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj sudegs krosnyje, tai argi jis visų pirma neaprengs jūsų? Koks gi silpnas jūsų tikėjimas!

Todėl palikite rūpesčius, ir neklausinėkite: ką valgysime, ką gersime, ir kuo vilkėsime? Visų tų dalykų vaikosi žmonės, kurie nepažįsta Dievo. Jūsų dangiškasis Tėvas žino jūsų reikmes. Jūs pirmiausia ieškokite vidinės karalystės, jos sandaros ir esmės. Tuomet jums bus duota ir visa kita. Nesirūpinkite rytdiena; tegu rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo.

Patricia Nix – Consider The Lilies III


Lk 10, 1-20 – šią savaitę skaitome

Paskui Viešpats paskyrė dar septyniasdešimt mokinių ir išsiuntė juos po du į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti, kad paruoštų kelią jo dvasinei valiai.

Jis sakė jiems: Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite nei pinigų, nei krepšio, nei apavo, ir nieko kelyje nesveikinkite.

Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‘Ramybė šiems namams!’ Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo kaip jėga, o jei ne, tuomet jėga sugrįš pas jus. Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes kiekvienas darbininkas vertas savo atlygio. Nesikilnokite iš namų į namus.

Jei nueisite į miestą, kur jus priims, tai valgykite, ką jums duos, gydykite ligonius, kurie ten bus, ir sakykite žmonėms: ‘Artinasi Dievo karalystė!’ O jeigu užsuksite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, eikite gatvėmis, sakydami: Mes jums nukratome net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų. Bet ir jie turi sužinoti, kad Dievo karalystė jau čia pat.

Sakau jums: lemtingą dieną Sodomos ir Gomoros likimas bus lengvesnis, negu to miesto likimas. Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų padaryta dvasios darbų, kokie buvo apreikšti pas jus, tai žmonės ten seniai būtų pakeitę savo pasaulėžiūrą, ir atgailaudami bei barstydami galvas pelenais, apie tai praneštų. Todėl Didžiojo Sprendimo metu Tyro ir Sidono likimas bus lengvesnis negu jūsų. Ir tu, Kafarnaume, argi nepasikėlei ligi dangaus?! Tu nugarmėsi į mirties bedugnę. Kas jus girdi, tas girdi mane. Kas jus atstumia, tas atstumia mane. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs.

Septyniasdešimt sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: Viešpatie, mums pakluso net demonai, nes Tavo esybės jėga gyvena mumyse. O Jis atsakė: Mačiau šėtono galią, kaip žaibą krintančią iš dangaus į bedugnę. Štai aš apginklavau jus dvasinės galios pilnatve, kuri padarė jus gebančiais mindžioti gyvates bei skorpionus ir leido jums nugalėti visokią priešo galybę. Nėra jėgos, kuri galėtų jus įveikti. Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad jums paklūsta demonai; bet džiaukitės tuo, kad jūsų vardai įrašyti dvasiniuose pasauliuose.

Vincentas van Gogas „Saulė“ ( Vincent van Gohg „Le Soleil“)

MK 1, 1-11 – šią savaitę skaitome

Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus Evangelijos pradžia. Kaip pranašo Izaijo parašyta:

Štai Aš siunčiu pirma Tavęs savo Angelą; jis turi nutiesti Tau kelią. Skamba vienatvėje šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią, ištiesinkit jam takus!

Taip pasirodė dykumoje Jonas Krikštytojas. Jis skelbė krikštą, sielos atsivertimo ir pasaulio suvokimo kelią, kuris išlaisvina iš nuodėmės. Pas jį traukė žmonės iš visos Judėjos ir Jeruzalės. Jie buvo jo krikštijami Jordano upėje, ir išpažindavo savo nuodėmes.

Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė džiovintus vaisius ir laukinį medų. Jis skelbė:

Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo apavo dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia.

Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Staiga, Jėzui brendant iš vandens, Jonas pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant Jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: Tu mano mylimasis Sūnus, Tavyje aš apsireiškiu.

Ninetta Sombart „Krikštas“

Jn 4, 1-26 – šią savaitę skaitome

Viešpats išgirdo, kad tarp fariziejų sklando gandas, kad Jėzus daugiau krikštija ir susilaukia gausiau mokinių, negu Jonas. Iš tikrųjų pats Jėzus ne krikštydavo, tik jo mokiniai. Todėl jis paliko Judėją ir vėl išėjo į Galilėją.

Jam reikėjo eiti per Samariją, taigi jis užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo tos žemės, kurią Jokūbas buvo padovanojęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį, o buvo apie vidurdienį.

Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: Duok man gerti. Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nupirkti maisto. Samarietė atsakė: Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti? Juk žydai vengia bendrauti su samariečiais.

Jėzus jai tarė: Jei tu bent ką nors žinotum apie tą jėgą, kurią mums dovanoja Dievas ir atpažintum tą, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, tai pati galėtum jo prašyti, ir jis tau duotų gyvojo vandens! Moteris atsiliepė: Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!

Jėzus atsakė: Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius. Vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme gyvojo vandens, tekančio į amžinąjį gyvenimą.

Tuomet moteris sušuko: Viešpatie, duok man tokio vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai.

Jis atsiliepė: Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia. Moteris atsakė: Aš neturiu vyro. Jėzus jai tarė: Tu sakai tiesą, kad neturi vyro, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei.

Moteris atsiliepė: Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs [judėjai] tvirtinate, kad tik Jeruzalė esanti vieta, kur galima jį garbinti.

Jėzus atsakė: Moterie, tikėk manimi: ateina laikas, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate. Mes garbiname, kartu ir pažindami. Todėl judėjų tarpe turi būti paruoštas žmonijos išgelbėjimas. Ateis laikas, ir jis jau arti, kai tikrasis Dievo Tėvo garbinimas vyks dvasios jėga ir pažįstant Tiesą. Nes ir pačiam Tėvui reikalingi žmonės, kurie jam tarnauja tokiu būdu. Dievas yra dvasia, ir jį garbinantys turi tai daryti dvasios jėga ir pažindami Tiesą.

Moteris jam sako: Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas, kurį vadina Kristumi. Atėjęs jis mums viską paskelbs. Jėzus jai taria: Tai Aš, kuris su tavimi kalbu!

Autorė – Macha Chmakoff „Samarietė“

Jn 17, 6-11 – šią savaitę skaitome

Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, o tu juos atidavei man, ir jie išsaugojo tavąjį žodį savo vidinėje esybėje. Taip jie suprato, jog visa, ką man esi davęs, iš tavęs kyla; nes visą žodžio jėgą, kurią tu man patikėjai, aš perdaviau jiems. Jie priėmė ją ir pažino, kad Aš esu iš tavęs išėjęs, ir įtikėjo širdimi, kad esi mane siuntęs.

Aš meldžiu už juos, ne už pasaulį meldžiu, bet už tavo man pavestuosius. Jie juk yra tavieji.

Visa, kas yra mano dėka, yra tavo dėka, o kas yra tavo dėka, yra mano dėka, ir mano esybės šviesa gali spindėti juose.

Aš jau nebe jutimų pasaulyje. Jie gi lieka jutimų pasaulyje, o aš grįžtu pas tave. Šventasis Tėve, išsaugok tavosios esybės jėgoje tuos, kurie per tave atėjo pas mane, kad jie būtų viena, taip kaip mes esame viena.

Autorius – Michailas Vrubelis ( М. А. Врубель, 1856 –1910)

Jn 14, 23-31 – šią savaitę skaitome

Jėzus kalbėjo: Kas tikrai mane myli, tas laiko mano žodį savo esybėje, ir mano Tėvas pamils jį, ir mes ateisime ir apsigyvensime jame. O kas manęs nemyli, mano žodžių savyje nelaiko. Žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs.

Aš jums tai pasakiau, dar būdamas pas jus. Nubuskite, o Dvasinio Ryžto Dovanotoja, Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs, ji išmokys jus visko ir atgaivins jumyse prisiminimą apie tai, ką esu jums pasakęs.

Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis, bet duodu ją iš jūsų savasties.

Tenenusilpsta ir tenebūgštauja jūsų širdys. Jūs girdėjote, kaip pasakiau jums: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei iš tikrųjų mane mylėtumėte, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane didesnis. Ir dabar, prieš įvykstant, jums tai pasakiau, kad jūs turėtumėte sielos užtikrintumą, kai tai įvyks. Jau nebedaug su jumis kalbėsiu. Jau artinasi šio pasaulio kunigaikštis, bet jis negali man pakenkti.

Jean Restout – Pentecost (Sekminės)

Šių kūrinių autoriai mums nežinomi

Jn 16, 24-33 – šią savaitę skaitome

Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite iš širdies, ir jūsų širdžiai bus duota, ir išsipildys jūsų džiaugsmas.

Visa tai jums kalbėjau palyginimais. Bet artėja valanda, kada be palyginimų imsiu kalbėti. Tuomet tiesiai ir atvirai apie Tėvą jums skelbsiu. Tą dieną prašykite mano vardu, mano esybės jėga. Aš net nesakau, kad aš prašysiu Tėvą už jus. Juk patsai Tėvas jus myli, taip kaip jūs mane mylite, ir kadangi savo viduje jūs žinote, jog aš atėjau iš Tėvo. Aš išėjau iš Tėvo ir atėjau į žemišką pasaulį. O dabar vėl palieku jutimų pasaulį ir einu pas Tėvą.

Tuomet jo mokiniai tarė: Štai dabar tu kalbi atvirai ir tiesiai, ir nebekalbi palyginimais. Dabar mes pamatėme, kad tau viskas yra žinoma. Tau nereikia, kad tavęs kas nors klausinėtų. Tad širdimi išpažįstame, kad tu atėjai nuo Tėvo. Jėzus jų paklausė: Ar jaučiate širdyje mano jėgą? Štai, artėja valanda, ir ji jau atėjo, – kai jūs išsisklaidysite, kiekvienas į savo savastį. Tuomet ir mane paliksite vieną. Tačiau aš ne vienas,- Tėvas su manimi.

Šiuos žodžius jums kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulis jus negailestingai bandys. Tačiau būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!

Autorė – Ninetta Sombart “Jo čia nėra, Jis prisikėlė”.

Jn 14, 1-31 – šią savaitę skaitome

Tegul nenusilpsta jūsų širdys! Pasitikėkite jėga, vedančia jus pas Tėvą ir vedančia jus pas mane.

Mano Tėvo namuose daug buveinių. Antraip nebūčiau pasakęs: ‘Einu jums vietos paruošti!’ O jei dabar išeinu, kad paruoščiau jums vietą, greitai vėl sugrįšiu pas jus, kad paimčiau jus su savim, ir jūsų būtis susilietų su manąja, ir kad ten, kur aš, galėtų būti ir jūsų Aš. Kur einu, jūs žinote kelią.

Tomas jam sako: Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini. Kaip mums sužinoti ten vedantį kelią? 

Jėzus jam sako:

Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nesuras kelio pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jei jūs atpažintumėt mane, atpažintumėt ir mano Tėvą. Nuo šiol jūs Jį atpažinsite, nes esate jį matę.

Pilypas jam sako: Viešpatie, parodyk mums Tėvą, ir bus mums gana. Jėzus taria: Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti? Kas mato mane, tas mato Tėvą. Tad kaip tu gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą’? Nejau tavo širdis nepažino, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Tėvas, esantis manyje, yra mano tikroji būtis, per mane jis užbaigia savuosius darbus. 

Pripildykite save manuoju Aš, nes aš gyvenu Tėve, o Tėvas manyje. Ir jei jūs negalite tikėti manimi, bent jau tikėkite mano darbais. Taip, sakau jums, kas į save priima manąjį Aš, tas galės daryti darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą. Ir ko tik prašysite mano vardu, aš padarysiu, ir Sūnaus veikime apsireikš Tėvas. Ko tik prašysite mano vardu, aš padarysiu.

Jei mane tikrai mylite, – jūs priimsite mano pasaulinius tikslus į savo valią. O aš paprašysiu Tėvą, ir Jis atsiųs jums kitą Padėjėją, Budintoją ir Guodėją, Dvasinio ryžto dovanotoją, kuri bus su jumis visus amžių amžius. Tai Tiesos ir Pažinimo Dvasia. Pasaulis negali jos priimti, nes jos neieško, ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji jums viešpatauja, kaip jūsų aukščiausia esmė, ir ji turi įeiti į jūsų vidinę esybę.

Nenoriu jūsų palikti našlaičiais. Aš ateisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite. Aš esu gyvenimas, ir jūs turite būti šio gyvenimo dalimi. Tą dieną jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse.

Kas žino mano pasaulinius tikslus ir priima juos į savo valią, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu.

Judas – ne anas Iskarijotas – paklausė: „Viešpatie, dėl kokios priežasties, ketini apsireikšti mums, o ne visiems žmonėms? 23 Jėzus jam atsakė: Kas tikrai mane myli, tas laiko mano žodį savo esybėje, ir mano Tėvas pamils jį, ir mes ateisime ir apsigyvensime jame. O kas manęs nemyli, mano žodžių savyje nelaiko. Žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs.

Aš jums tai pasakiau, dar būdamas pas jus. Nubuskite, o Dvasinio Ryžto Dovanotoja, Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs, ji išmokys jus visko ir atgaivins jumyse prisiminimą apie tai, ką esu jums pasakęs.

Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis, bet taip, kad ją turėtų jūsų Aš.

Tenenusilpsta ir tenebūgštauja jūsų širdys. Jūs girdėjote, kaip pasakiau jums: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei iš tikrųjų mane mylėtumėte, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane didesnis. Ir dabar, prieš įvykstant, jums tai pasakiau, kad jūs turėtumėte sielos užtikrintumą, kai tai įvyks.Jau nebedaug su jumis kalbėsiu. Jau artinasi šio pasaulio kunigaikštis, bet jis negali man pakenkti.

Žmonija turi sužinoti, kad aš myliu Tėvą ir vykdau Tėvo man duotą pasiuntinystę. Pasiruoškite ir jūs, tuomet galime ramiai palikti šią vietą.

Ladislav Záborský „Siela Šviesoje“