Šiuos žodžius jums pasakau, kad jūsų ‘Aš’ nesukluptų. Jie išvarys jus iš savų susibūrimų, ir netgi ateis valanda, kada jūsų žudikai tarsis atlieką šventą pareigą Dievui. Jie tai darys, nes nei Tėvo, nei manęs nepažino.

Aš jums visa tai kalbėjau, kad atėjus sunkiam metui, atsimintumėte, jog buvau jus įspėjęs. Nesakiau jums to iš pradžių, nes buvau su jumis. Dabar išeinu pas tą, kuris mane yra siuntęs, ir niekas iš jūsų manęs nepaklaus: ‘Kur tu eini?’

Dabar, kai jums tai pasakiau, liūdesys jūsų širdis užliejo. Bet sakau jums: dėl jūsų išgelbėjimo jums geriau, kad aš iškeliauju. Nes jei neišeičiau, tai pas jus neateitų Budintoja, dvasinio ryžto Dovanotoja. O kadangi dabar išeinu, tai jums Ją atsiųsiu.

Ji ateis, kad pašauktų žmogų atsakyti už sustingimą nuodėmių ligoje; kad persmelktų jį aukštesniąja būtimi, ir dėl didžiosios pasaulinės atomazgos. Dėl sustingimo nuodėmių ligoje, nes jis nepripildo savęs manąja jėga. Dėl persmelkimo aukšteniąja būtimi, nes Aš einu pas Tėvą, ir jūs daugiau manęs nepamatysite. Dėl didžiosios pasaulinės atomazgos, nes šio pasaulio kunigaikščiui jau paskelbtas nuosprendis.

Dar daug ką turiu jums pasakyti, bet kol kas jūs negalite to pakelti. Kai ateis Tikrojo Pažinimo Dvasia, ji taps jūsų vedle į tiesos pilnatvę. 

Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, jums ateitį. Ji atskleis mano esybę, nes ką ji semia iš mano esybės, tą jums ir skelbia. Visa, kas priklauso Tėvui, taip pat priklauso ir man, todėl aš sakau, kad ji sems iš mano esybės, ir skelbs jums. 

Prabėgs valandėlė – ir manęs neregėsit, ir dar valandėlė – ir vėl mane pamatysit.

Tada kai kurie mokiniai ėmė vienas kitą klausinėti: „Ką reiškia jo pasakyti žodžiai: ‘Prabėgs valandėlė – ir manęs neregėsit, ir dar valandėlė – ir vėl mane pamatysit?’ ir: ‘Aš einu pas Tėvą’?“ Taip jie kalbėjosi tarpusavyje: „Ką reiškia ‘valandėlė’? Mes nesuprantame jo žodžių. 

Supratęs, apie ką jie norėjo jį klausti, Jėzus tarė: Jūs svarstote, ką reiškia žodžiai: ‘Prabėgs valandėlė – ir manęs neregėsit, ir dar valandėlė – ir vėl mane pamatysit’. Iš tiesų, sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o žmonės džiaugsis. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu. Moteris, kuri turi gimdyti, kenčia dideles kančias, kai ateina jos valanda. Bet kai kūdikis jau gimęs, ji nebeprisimena sunkių išbandymų, išgyvendama tyrą džiaugsmą dėl to, kad gimė pasauliui žmogus. Taip ir jums dabar teks sunkiai kentėti. Bet aš jus vėl pamatysiu, ir tada jūsų širdys prisipildys džiaugsmu, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims. Tą dieną jums neprireiks manęs klausinėti. Iš tiesų, sakau jums: ko tik paprašysite Tėvą, jis duos jums tai manąja jėga, kuri yra jumyse.

Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite iš širdies, ir jūsų širdžiai bus duota, ir išsipildys jūsų džiaugsmas.

Visa tai jums kalbėjau palyginimais. Bet artėja valanda, kada be palyginimų imsiu kalbėti. Tuomet tiesiai ir atvirai apie Tėvą jums skelbsiu. Tą dieną prašykite mano vardu, mano esybės jėga. Aš net nesakau, kad aš prašysiu Tėvą už jus. Juk patsai Tėvas jus myli, taip kaip jūs mane mylite, ir kadangi savo viduje jūs žinote, jog aš atėjau iš Tėvo. Aš išėjau iš Tėvo ir atėjau į žemišką pasaulį. O dabar vėl palieku jutimų pasaulį ir einu pas Tėvą.

Tuomet jo mokiniai tarė: Štai dabar tu kalbi atvirai ir tiesiai, ir nebekalbi palyginimais. Dabar mes pamatėme, kad tau viskas yra žinoma. Tau nereikia, kad tavęs kas nors klausinėtų. Tad širdimi išpažįstame, kad tu atėjai nuo Tėvo. Jėzus jų paklausė: Ar jaučiate širdyje mano jėgą? Štai, artėja valanda, ir ji jau atėjo, – kai jūs išsisklaidysite, kiekvienas į savo savastį. Tuomet ir mane paliksite vieną. Tačiau aš ne vienas,- Tėvas su manimi.

Šiuos žodžius jums kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulis jus negailestingai bandys. Tačiau būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!

Autorius – Ninetta Sombart

Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. 

Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Jūs jau esate švarūs per žodį, kurį jums kalbėjau. Būkite manyje, ir aš būsiu jumyse. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, bet turi būti persmelkta vynmedžiu tekančios gyvybės, taip ir jūs negalėsite duoti vaisių, jei nebūsite manyje.

Manasis Aš – tai vynmedis, o jūs – šakelės. Kas savo esybe gyvena manoje esybėje ir mano esybei duoda gyventi savoje esybėje, tas duos gausių vaisių. Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas negyvena manyje, tas bus nupjautas kaip šakelė ir sudžius. Jam bus kaip toms šakelėms, kurias surenka ir meta į ugnį, kad jos sudegtų. Jei jūs gyvenate manyje ir mano žodžiui duodate gyventi ir pasilikti jūsų širdyje, tuomet pasieksite tikslus, kuriuos sau keliate. Taip apsireiškia mano Tėvas, kai jūs duodate gausių vaisių ir vis labiau tampate mano mokiniais. Kaip Tėvas mane pamilo, taip ir aš jus pamilau. Pasilikite mano meilėje! Priimkite į savo valią mano pasaulinius tikslus, tuomet pasiliksite mano meilėje, kaip ir aš priėmiau mano Tėvo pasaulinius tikslus į savo valią, ir nuolat pasilieku Jo meilėje.

Šiuos žodžius jums kalbėjau, kad jumyse gyventų manasis džiaugsmas ir pripildytų jūsų džiaugsmą.

Štai kokį tikslą jums keliu: mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip ta, kuria myli gebantis atiduoti savo gyvybę ir sielą už savo draugus. Jūs būsite mano draugai, jei eisite į tikslą, kurį aš jums iškėliau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus vadinu aš draugais, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs.

Ne jūs mane pasirinkote, bet aš jus pasirinkau ir padariau gyvą jūsų aukščiausiąją esmę. Daviau jums galią, kuomet paliksite žemę, išsinešti jūsų gyvenimo vaisius ir paversti juos nemirtingais. Ir aš pasirūpinsiu, kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų.

Keliu jums didį tikslą: vienam kitą mylėti!

Jei žmonės jūsų nekenčia, tai pagalvokite apie tai, kad manęs jie nekentė pirmiau negu jūsų. Jei jūs būtumėte kaip įprasti žmonės, tai jie mylėtų jus kaip savus. O kadangi jūs nesate tokie kaip jie, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, už tai jie jūsų nekenčia.

Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs: ‘Tarnas ne didesnis už šeimininką!’ Jei jie mane persekiojo, tai ir jus persekios. Jei jie savo viduje išsaugojo mano žodį, tai ir jūsų žodį jie išsaugos savo vidinėje esybėje. Visa, ką jie jums padarys, jie padarys taip, tarsi darytų tai man, nes jie nepažįsta to, kuris yra mane siuntęs.

Jei nebūčiau atėjęs ir jiems kalbėjęs, jiems kaltės nebūtų. O dabar jie neturi kuo pasiteisinti. Kas manęs nekenčia, nekenčia ir mano Tėvo. Jeigu nebūčiau tarp jų daręs darbų, kurių niekas kitas nėra daręs, jiems kaltės nebūtų. O dabar jie mane matė, ir vis tiek nekenčia ir manęs, ir mano Tėvo. Tegu išsipildo jų Įstatymo žodis: Jie manęs nekentė be priežasties.

Kai ateis Globėja, Budintoja, dvasinio ryžto Dovanotoja, kurią jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos ir Pažinimo Dvasia, einanti iš Tėvo, – ji liudys apie mane. Ir jūs tapsite mano liudytojais, nes nuo pradžių esate su manimi susijungę.

Šv. Klemenso bazilika (it. Basilica di San Clemente), Roma, mozaikos detalė (12 amž.)

Iš tiesų, sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas yra vagis ir plėšikas. O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso, o jis šaukia jas visas vardu ir išsiveda iš gardo. Išsivedęs visas, jis eina jų priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą. Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimojo balso. Taip Jėzus kalbėjo jiems palyginimais, bet jie nesuprato, apie ką Jis jiems kalbėjo. 

O Jėzus kalbėjo toliau:

Iš tiesų, sakau jums: Aš – tai avių vartai. Visi, kurie trukdo Aš kelią, yra vagys ir žmogžudžiai. Bet avys jų neklauso. Aš esu vartai. Kas įeina per mane, bus išgelbėtas. Jis mokosi peržengti Slenkstį į vieną ir į kitą pusę, ir jis ras maisto savo sielai, kaip ir avys randa maisto pievoje. Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti. O Aš ateinu kaip tikrasis Aš, kad jūs turėtumėte gyvenimą, ir turėtumėte jo apsčiai.

Aš esu gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis atiduoda savo gyvybę ir sielą. O samdinys nėra tikras ganytojas, jam avys nerūpi; pamatęs sėlinantį vilką, jis palieka avis likimo valiai, o pats pabėga, ir vilkas drasko jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.

Aš esu gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę ir sielą.

Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės. Ir jas man reikia atvesti; ir jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė aplink vieną Ganytoją.

Todėl ir myli mane Tėvas, nes aš atiduodu savo gyvybę ir savo sielą, ir per tai vėl jas atgaunu. Niekas negali atimti iš manęs mano gyvybės, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokia yra užduotis, kuri duota man manojo Tėvo. 

Autorius – Ladislav Zaborsky

Autorius mums nežinomas

Tos pačios dienos vakare,- o tai buvo pirmoji diena po šeštadienio, – durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems savo rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, atpažinę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: 

„Priimkite Šventąją Dvasią. Ką išlaisvinsite iš nuodėmės, tas išties bus iš jų išlaisvintas, o ką paliksite jose stingti, tas jose ir sustings.

Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“

O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“.

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis, bet pajausk savo širdyje mano jėgą“. Tuomet Tomas sušuko: „Tu mano sielos Viešpats, tu Dievas, kuriam aš tarnauju“! Jėzus jam ir sako:

„Tu įtikėjai, nes pamatei mane. Palaiminti tie, kurie, manęs nematę, įgijo mano jėgą savo širdyse“.

Aut. George Tinworth (Šv. Tomo ligoninės koplyčia, Londonas)

Netikintis Tomas (aut. Emil Nolde, iš ciklo „Kristaus gyvenimas”, 1911-1912)

Šabui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti. Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo. Jos kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis. Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro. Bet jis joms tarė: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs“. Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė.

Prisikėlęs anksti rytą, pirmąją savaitės dieną, Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalietei, iš kurios buvo išvaręs septynis demonus. Ji nuėjusi pranešė jo bičiuliams, kurie gedėjo ir verkė. Tie, išgirdę, kad jis gyvas ir kad ji pati jį mačiusi, netikėjo. Paskui Jėzus pasirodė dviem iš jų kelyje į kaimą, tačiau kitokiu pavidalu. Ir šitie sugrįžę paskelbė visiems kitiems, bet ir jais anie netikėjo. Galop pasirodė visiems Vienuolikai, kai jie sėdėjo už stalo; priekaištavo jiems už netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę jį prisikėlusį.

Ir jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“. 

„Prisikėlimas” (aut. Piero della Francesca, apie 1463 m.)

Prisikėlimas (aut. Matthias Grünewald, Izenheimo altoriaus dalis)

Atėję į vietą, kuri vadinasi „Káukolė“, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius – vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės. Jėzus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“. Kareiviai pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą.

Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbi, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“.

Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“.

Buvo apie šeštą valandą, kai visą kraštą apgaubė tamsa ir buvo tamsu iki devintos valandos, saulės šviesai užgesus. Šventyklos uždanga perplyšo pusiau. O Jėzus galingu balsu sušuko: Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią. Ir su tais žodžiais numirė.

Šimtininkas, matydamas, kas buvo įvykę, pradėjo garbinti Dievą ir tarė: „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!“ Ir visa minia, susirinkusi pažiūrėti reginio ir pamačiusi, kas įvyko, skirstėsi, mušdamasi į krūtinę. Atstu stovėjo visi Jėzaus pažįstami ir moterys, jį atlydėjusios iš Galilėjos. Jos viską matė.

Ir štai atėjo vienas vyras, vardu Juozapas, teismo tarybos narys, geras ir teisus žmogus, kuris nebuvo pritaręs kitų teismo narių sprendimui ir poelgiui. Jis buvo kilęs iš žydų miesto Arimatėjos ir gyveno laukdamas Dievo karalystės.  Taigi Juozapas nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Paskui nuėmė kūną nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę ir paguldė uoloje iškaltame kapo rūsyje, kuriame dar niekas nebuvo laidotas. Visa tai dėjosi Prisirengimo dieną, jau beprasidedant šabui.

Lydinčios moterys, kurios buvo atėjusios su Jėzumi iš Galilėjos, apžiūrėjo kapą ir matė, kaip buvo paguldytas jo kūnas kape. Sugrįžusios nuo kapo, jos paruošė kvepalų ir tepalų, o šabo dieną tvyrojo ramybė, kaip reikalauja Įstatymas.

Freska „Kristaus nužengimas į požemių pasaulį” – aut. Fra Angelico, 1430

Tie, kurie buvo suėmę Jėzų, nuvedė jį pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę Rašto aiškintojai ir seniūnai. Petras sekė jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų ir, įėjęs į kiemą, atsisėdo su tarnais pažiūrėti, kuo viskas baigsis.

Tuo tarpu aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo neteisingo parodymo prieš Jėzų, kad galėtų jį nuteisti mirti, tačiau nerado, nors daug buvo atėję neteisingų liudytojų. Pagaliau išėjo priekin du  ir tarė: „Šitas yra sakęs: ‘Aš galiu sugriauti Dievo šventyklą ir per tris dienas ją vėl atstatyti’“. Tada atsistojęs vyriausiasis kunigas paklausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?!“ Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas jam tarė: „Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus!“ Jėzus atsakė: „Tu tai sakai. Bet ir aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!“ Tuomet vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: „Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regisi?“ Jie atsakė: „Vertas mirties!“

Tuomet jie ėmė spjaudyti Jėzui į veidą ir daužyti kumščiais. Kiti mušė jį per veidą  ir tyčiojosi: „Pranašauk mums, Mesijau, kas tave užgavo!“

Tuo metu Petras sėdėjo kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: „Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu“. Bet jis išsigynė visų akivaizdoje: „Aš nežinau, ką tu sakai“. Einantį vartų link, jį pastebėjo kita tarnaitė ir kalbėjo aplinkiniams: „Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu“.  Jis ir vėl išsigynė, prisiekdamas: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ Po valandėlės prisiartino ten stovėjusieji ir sakė Petrui: „Tikrai tu vienas iš jų, nes ir tavo tarmė tave išduoda“. Tuomet jis ėmė prisiekinėti ir dievagotis: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ Ir tuojau pragydo gaidys.  Tada Petras prisiminė Jėzaus žodžius: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Jis išėjo laukan ir graudžiai pravirko.

 Rytui išaušus, visi aukštieji kunigai ir tautos seniūnai nusprendė, kad Jėzus turįs būti nužudytas. Surišę nuvedė ir atidavė jį valdytojui Pilotui.

Kai išdavikas Judas pamatė, jog Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių ir tarė: „Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują“. Tie atsakė: „Kas mums darbo?! Tu žinokis!“  Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė. Aukštieji kunigai paėmė sidabrinius ir kalbėjo: „Jų negalima dėti į šventyklos iždą, nes tai užmokestis už kraują“. Jie pasitarė ir už tuos pinigus nupirko puodžiaus dirvą ateiviams laidoti. Todėl ta dirva iki šios dienos vadinasi Kraujo dirva.  Taip išsipildė pranašo Jeremijo žodžiai: Ir paėmė trisdešimt sidabrinių – įkainotojo kainą, už kurią buvo jį suderėję iš Izraelio vaikų, – ir atidavė juos už puodžiaus dirvą; taip man Viešpats buvo paskyręs.

Jėzus stovėjo valdytojo akivaizdoje. Valdytojas jį klausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai“. Aukštųjų kunigų ir seniūnų skundžiamas, jis visai neatsiliepė. Tuomet Pilotas paklausė: „Ar negirdi, kaip baisiai tave kaltina?“ Bet jis neatsakė nė į vieną kaltinimą ir tuo be galo nustebino valdytoją.

Šventės proga valdytojas buvo pratęs paleisti miniai vieną kalinį, kurio ji norėdavo. Tuomet jis turėjo garsų kalinį, vardu Barabas. Taigi, žmonėms susirinkus, Pilotas paklausė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau: Barabą ar Jėzų, vadinamą Mesiju?“ Mat jis žinojo, kad Jėzų jie buvo išdavę iš pavydo. Sėdinčiam teismo krasėje Pilotui žmona atsiuntė įspėjimą: „Nieko nedaryk šiam teisiajam! Šiąnakt sapne aš labai dėl jo kentėjau“.

Aukštieji kunigai ir seniūnai sukurstė žmones, kad prašytų paleisti Barabą, o Jėzų pražudytų. Tuomet valdytojas jiems tarė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau?“ Jie šaukė: „Barabą!“ Pilotas paklausė: „Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?“ Jie visi rėkė: „Ant kryžiaus jį!“ Jis klausė: „O ką gi pikta yra padaręs?“ Bet tie dar garsiau šaukė: „Ant kryžiaus jį!“

Pilotas, pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis vis didėja, paėmė vandens, nusimazgojo rankas minios akivaizdoje ir tarė: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!“  O visi žmonės šaukė: „Jo kraujas [tekrinta]ant mūsų ir mūsų vaikų!“ Tuomet jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti.

Valdytojo kareiviai nusivedė Jėzų į įgulos būstinę ir surinko aplink jį visą kuopą. Jie išrengė jį ir apsiautė raudona skraiste. Nupynė erškėčių vainiką, uždėjo jam ant galvos, o į jo dešinę įspraudė nendrę. Paskui tyčiodamiesi klūpčiojo prieš jį ir sakė: „Sveikas, žydų karaliau!“ Spjaudydami jį, stvėrė iš jo nendrę ir čaižė per galvą;  Pasityčioję iš Jėzaus, kareiviai nusiautė skraistę, apvilko jo paties drabužiais ir išsivedė nukryžiuoti.

Eidami jie sutiko žmogų iš Kirėnės, vardu Simonas. Tą privertė panėšėti jo kryžių. Atėję į vietą, vadinamą Golgota (tai yra: „Kaukolės vieta“) , davė jam gerti vyno, sumaišyto su tulžimi, bet Jėzus tik paragavo ir negėrė. Prikalę prie kryžiaus, pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą, ir ten pat susėdę sergėjo jį.

Viršum jo galvos jie prisegė užrašytą jo kaltinimą: „Šitas yra Jėzus, žydų karalius“. Kartu su juo buvo nukryžiuoti du plėšikai, vienas iš dešinės, kitas iš kairės.

Praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; gelbėkis pats! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“ Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais ir seniūnais, kalbėdami: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes juo tikėsime… Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi, nes jis yra sakęs: ‘Aš Dievo Sūnus’“. Taip pat jį plūdo ir kartu nukryžiuoti plėšikai.

Nuo šeštos iki devintos valandos visą kraštą gaubė tamsa. O apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eli, Eli, lema sabachtani?, tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! Kai kurie iš ten stovėjusių išgirdę sakė, jog jis šaukiąsis Elijo. Ir tuoj pat vienas iš jų pribėgęs paėmė kempinę, primirkė ją perrūgusio vyno, užmovė ant nendrės ir padavė jam gerti. Kiti kalbėjo: „Liaukis! Pažiūrėsim, ar ateis Elijas jo išgelbėti“. Tuomet Jėzus, dar kartą sušukęs skardžiu balsu, atidavė dvasią. 

Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė. Šimtininkas ir kiti su juo sergintys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“

Tenai buvo daug moterų, kurios žiūrėjo iš tolo. Jos buvo atlydėjusios Jėzų iš Galilėjos, jam patarnaudamos. Tarp jų buvo Marija Magdalietė, Jokūbo ir Juozapo motina Marija ir Zebediejaus sūnų motina.

 Vakarui atėjus, atvyko turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris irgi buvo Jėzaus mokinys. Nuėjęs pas Pilotą, jis paprašė Jėzaus kūno. Pilotas įsakė jį atiduoti. Juozapas pasiėmė kūną, įvyniojo į švarią drobulę ir paguldė savo naujame kapo rūsyje, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Paskui jis užrito didelį akmenį ant rūsio angos ir nuėjo.  Ten dar buvo Marija Magdalietė ir kita Marija, kurios sėdėjo priešais kapą.

„Tylintis Kristus” – aut. Odilo Redon, „Rauda prie mirusio Kristaus” – aut. Sandro Botticelli

„Nukryžiavimas” (aut. Julia Stankova (Bulgarija), 2009)

Jn 13, 1-17 Jėzus Kristus plauna savo mokiniams kojas

Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.

Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.

Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“. Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi“. Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“. Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“.

Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane ‘Mokytoju’ ir ‘Viešpačiu’ ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tarnas ne didesnis už savo šeimininką ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją. Jeigu tai suprantate būsite palaiminti, taip elgdamiesi. 

„Kojų plovimas” – aut. Giotto (1303-1305)

Mt 26, 17-30. Paskutinė Vakarienė

Pirmąją Neraugintos duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: „Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?“ Jis atsakė: „Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: ‘Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais’“. Mokiniai padarė, kaip buvo Jėzaus įsakyta, ir paruošė Velykų stalą.

Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių susirinko prie stalo. Pradėjus valgyti, jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos“. Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: „Nejaugi aš, Viešpatie?“ Jis atsakė: „Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti“. Jo išdavėjas Judas paklausė: „Nejaugi aš, rabi?!“ Jis atsakė: „Tu tai sakai…“

Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti. Ir sakau jums: nuo šiol aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje“.

Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną.

„Paskutinė vakarienė” – aut. Leonardo da Vinci (1495–1498)

Mt 26, 30-56. Malda Alyvų kalne; Suėmimas

Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną. Tada Jėzus jiems kalbėjo: „Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: Ištiksiu piemenį, ir avių kaimenė išsisklaidys. O kai prisikelsiu, aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją“. Petras atsiliepė: „Jei net visi tavimi pasipiktintų, aš niekuomet nepasipiktinsiu!“ Jėzus jam tarė: „Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Bet Petras tvirtino: „Jei man reikėtų net mirti kartu su tavimi, vis tiek tavęs neišsiginsiu!“ Taip kalbėjo ir visi mokiniai.

Netrukus Jėzus su jais atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane, ir tarė mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol aš ten nuėjęs melsiuos“. Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. Tada tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi“. Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ Jis sugrįžo pas mokinius ir, radęs juos miegančius, tarė Petrui: „Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“. Ir vėl nuėjo antrą kartą ir meldėsi: „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia!“

Sugrįžęs vėl rado juos snaudžiančius – jų akys buvo mieguistos. Tuomet, palikęs juos, vėl nuėjo ir trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais. Paskui grįžo pas mokinius ir tarė: „Jūs vis dar miegate ir ilsitės… Štai atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus atiduodamas į nusidėjėlių rankas. Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat“.

Jam dar kalbant, štai pasirodė Judas, vienas iš Dvylikos, o su juo didelis būrys, ginkluotas kalavijais ir vėzdais, atsiųstas aukštųjų kunigų ir tautos seniūnų. Jo išdavėjas buvo nurodęs jiems ženklą, sakydamas: „Kurį pabučiuosiu, tai tas! Suimkite jį!“ Ir tuojau priėjęs prie Jėzaus tarė: „Sveikas, rabi!“ ir pabučiavo jį. O Jėzus jam tarė: „Bičiuli, ko atėjai?“ Tuomet jie pripuolę nutvėrė jį ir suėmė. Ir štai vienas iš Jėzaus palydovų ištiesė ranką, išsitraukė kalaviją, puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį. Bet Jėzus jam tarė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus. Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų?! Bet kaipgi išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti?!“ Tą valandą Jėzus tarė būriui: „Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais. Aš kasdien sėdėjau šventykloje mokydamas, ir manęs nesuėmėte. Bet viskas šitaip dedasi, kad išsipildytų pranašų Raštai“. Tada visi mokiniai, palikę jį, pabėgo.

Autorius mums nežinomas

Mt 26, 1-16

Baigęs visas tas kalbas, Jėzus tarė savo mokiniams:  „Jūs žinote, kad po dviejų dienų bus Velykos, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas nukryžiuoti“. Tuomet aukštieji kunigai bei tautos seniūnai susirinko į rūmus vyriausiojo kunigo, kuris vadinosi Kajafas,  ir nusprendė suimti Jėzų klasta ir nužudyti.  Bet jie sakė: „Tik ne per šventes, kad žmonėse nekiltų sąmyšio“.

Kai Jėzus viešėjo Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose,  atėjo moteris, alebastriniu brangaus kvapiojo aliejaus indu nešina, ir jam sėdinčiam prie stalo išpylė ant galvos. Tai pamatę, mokiniai pasipiktino ir kalbėjo: „Kam toks eikvojimas? Juk buvo galima aliejų brangiai parduoti ir išdalyti pinigus vargšams“. Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Kam skaudinate moterį?! Ji man padarė gerą darbą! Vargšų jūs visuomet turite su savimi, o mane – ne visuomet. Išpildama aliejų ant mano kūno, ji tai padarė mano laidotuvėms. Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, ir jos atminimui bus pasakojama, ką yra padariusi“.

Tuomet vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė: „Ką man duosite, jeigu jį išduosiu jums?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių. Ir nuo to meto jis ieškojo progos išduoti Jėzų.

Mk 14, 1-11

Iki Velykų ir Neraugintos duonos šventės tebuvo likę pora dienų. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai ieškojo būdo klasta sugauti Jėzų ir nužudyti.  Bet jie sakė: „Tik ne per šventes, kad žmonėse nekiltų sąmyšio“.

Jėzui esant Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, ir sėdint už stalo, atėjo moteris su alebastriniu indeliu, pilnu brangaus gryno nardo tepalo. Pradaužusi indelį, ji išpylė tepalą Jėzui ant galvos.  Kai kurie ten esantys susierzino ir kalbėjo vienas kitam: „Kam tas tepalo eikvojimas?!  Juk jį buvo galima parduoti daugiau negu už tris šimtus denarų ir pinigus išdalyti vargšams!“ Taip jie murmėjo prieš tą moterį.  Bet Jėzus atsiliepė: „Palikite ją ramybėje! Kam ją skaudinate? Ji man padarė gerą darbą.  Vargšų jūs visuomet turite su savimi ir, kada tik panorėję, galite jiems gera daryti, o mane turėsite ne visuomet. Ji padarė, ką galėjo. Ji iš anksto patepė mano kūną laidotuvėms.  Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama Evangelija, bus ir jos atminimui pasakojama, ką ji yra man padariusi“.

Judas Iskarijotas, vienas iš Dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus, pasiryžęs išduoti Jėzų. Tai išgirdę, jie apsidžiaugė ir pažadėjo jam pinigų. Jis ėmė ieškoti progos Jėzų išduoti.

Pirmo paveikslo autorius mums nežinomas, antrasis – „Jėzus ir Judas Iskariotas” (aut. Louay Kayali)

Mt 21, 23-27

Kai Jėzus atėjo į šventyklą ir pradėjo mokyti, prisiartino prie jo aukštųjų kunigų ir tautos seniūnų, kurie klausė: „Kokia galia tai darai? Kas tau davė šitą galią?“ Jėzus atsakė: „Ir aš noriu paklausti jus vieno dalyko. Jei man atsakysite, ir aš pasakysiu, kieno įgaliotas tai darau. Iš kur buvo Jono krikštas? Iš dangaus ar iš žmonių?“ Jie samprotavo: „Jei pasakysime – iš dangaus, jis mums prikiš: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’ O jei pasakysime – iš žmonių, reikės bijoti minios, nes visi laiko Joną pranašu“. Todėl jie atsakė Jėzui: „Mes nežinome“. Tad ir jis atsakė: „Tai nė aš nesakysiu, kokia galia tai darau“.

Mt 22, 15-22

Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip jį sugauti kalboje.  Jie nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių. Tada pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai?  Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą.  Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“  Jie atsakė: „Ciesoriaus“. Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. Tai girdėdami, jie stebėjosi ir, palikę jį, nuėjo.

Mt 22, 23-33

Tą pačią dieną atėjo pas jį sadukiejų, kurie nepripažįsta mirusiųjų prisikėlimo, ir klausė: „Mokytojau, Mozė yra pasakęs: Jei kas mirtų bevaikis, tegul jo brolis veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių. Šit pas mus yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir, neturėdamas vaikų, paliko savo žmoną broliui. Taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo. Visų paskiausiai numirė ta moteris. Tad kai mirusieji prisikels, kuriam iš septynių ji bus žmona? Juk visi yra ją turėję“.  Jėzus jiems atsakė: „Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo galybės. Prisikėlę nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje. O apie mirusiųjų prisikėlimą ar nesate skaitę, kas jums Dievo pasakyta:  Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas. Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas!“ Tai girdėdama, minia stebėjosi jo mokslu.

„Kristus ir mokytojai” – aut. Orazio Borgianni (1609)