Jėzaus Kristaus Apreiškimas, kurį Dievas jam davė, kad jis atskleistų savo tarnams, kas įvyks ateityje ir greitai artinasi. Šį Apreiškimą jis perteikė ženklais, ir per savo angelą jis pasiuntė jį savajam tarnui Jonui, tad šis kalba kaip dieviško pasaulinio žodžio ir Jėzaus Kristaus likimo, kurį pats regėjo, liudytojas. Tebus palaimintas tas, kuris skaito šios pranašystės žodžius, ir tie, kurie ją girdi ir supranta, ir visi, kurie tai, kas šioje knygoje parašyta, išsaugoja savo sieloje. Nes laikas yra arti.
Jonas rašo septynioms Azijos bendruomenėms:
malonė ir ramybė jums nuo to, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, ir nuo septynių kuriančių dvasių, esančių prieš jo sostą, ir nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo liudytojo, mirusiųjų pirmgimio, žemės karalių valdovo.
Jis kreipėsi į mus su meile ir kraujo galia sutraukė mums uždėtus nuodėmės pančius.Jis pakylėjo mus į tikrąjį karališką orumą ir padarė iš mūsų kunigus Dievo, savojo Tėvo, akivaizdoje. Jo yra visa dvasinė šviesa ir visa sielos galia per amžių amžius. Amen.
Štai jis ateina su debesimis, ir išvys jį kiekviena akis, net ir tie, kurie jį perdūrė. Visos žemės kartos patirs, ką tai reiškia – susitikti su Juo. Taip, Amen.
Aš esu Alfa ir Omega, taip sako Viešpats, mūsų Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis.
Aš, Jonas, jūsų brolis ir likimo bendrininkas – varge, karalystėje bei ištvermėj, kurią randame Jėzuje, aš buvau saloje, vardu Patmas, dėl Dievo žodžio ir mano liudijimo apie Jėzų. Aš turėjau dvasios pagavą Viešpaties dieną ir išgirdau sau už nugaros galingą balsą, tarsi trimitą, bylojantį:
„Ką matai, surašyk į knygą ir pasiųsk septynioms bendruomenėms: į Efezą, į Smirną, į Pergamą, į Tiatyrus, į Sardus, į Filadelfiją ir Laodikėją“.
Tuomet aš atsigręžiau pažiūrėti balso, kalbėjusio su manimi. Ir atsigręžęs išvydau septynis aukso žibintuvus, o žibintuvų viduryje – panašų į Žmogaus Sūnų, apsivilkusį ilgu banguojančiu drabužiu ir persijuosusį per krūtinę aukso juosta.
Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, jo akys tarsi ugnies liepsna, jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį, ir jo balsas buvo tarytum didžių vandenų šniokštimas.
Dešinėje rankoje jis laikė septynias žvaigždes, iš jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, o jo veidas buvo tarytum saulė, žibanti visu skaistumu.
Jį išvydęs, aš puoliau jam po kojų tarsi negyvas. Bet jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai nešu gyvenimą per visus amžius. Aš turiu mirties ir šešėlių pasaulio raktus. Tad užrašyk, ką būsi regėjęs, kas yra ir kas turi vėliau įvykti. Štai septynių žvaigždžių, kurias regėjai mano dešinėje, ir septynių aukso žibintuvų paslaptis: septynios žvaigždės – tai septynių bendruomenių angelai, o septyni žibintuvai – tai septynios bendruomenės.
Grace Carol Bomer darbas „The Vision of The Seven Golden Lampstands” (Septynių aukso žibintuvų vizija)