Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. O kai ėmė aušti kitos dienos rytas, jis vėl pasirodė šventykloje, ir žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė jam moterį, sugautą svetimaujant, ir pastatė ją viduryje.
Jie kreipėsi į jį: Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. Tad norėtume išgirsti, ką tu apie tai pasakysi? Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.
Jis vėl pasilenkęs rašė pirštu ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų.
Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė? Ji atsiliepė: Niekas, Viešpatie. Jėzus jai tarė: Ir aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nebenusidėk.
Jėzus vėl prabilo:
Aš – Pasaulio Šviesa.
Kas seka manimi,
nebevaikščios tamsybėse,
bet turės šviesą,
kurioje yra gyvybė.

Paveikslo autorius – Ladislav Záborský
