Dėl laiko ir valandos, broliai, nėra reikalo jums rašyti. Jūs patys gerai žinote, kad Viešpaties diena užklups lyg vagis naktį. Kai žmonės kalbės: „Gyvename ramiai ir saugiai“, tada juos ir ištiks netikėtas žlugimas, tarytum gimdymo skausmai nėščią moterį, ir jie niekur nepabėgs. Bet jūs, broliai, neskendite tamsoje, tam kad toji diena neužkluptų jūsų lyg vagis naktį. Nes jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Mūsų esmės nepersmelkia nei naktis, nei tamsa. Todėl nemiegokime, bet budėkime ir būkime blaivūs!

Mat kas miega, tampa nakties grobiu, ir pasigeriantys turi nakties prigimtį.

O mes, priklausydami dienos šviesai, norime būti blaivūs, apsirengętikėjimo bei meilės šarvais ir ant galvos užsidėję išganymo vilties šalmą.

Nes Dievas paskyrė mus ne tam, kad taptume didžios rūstybės auka. Jis nori, kad įgytume dalį išganyme, kuris pasiekiamas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Jis numirė už mus, kad mes ar budėdami, ar miegodami, susivieniję su juo įgytume tikrąjį gyvenimą. Todėl visaip guoskite ir stiprinkite vienas kitą, budinkite vienas kitame vidinės esmės jėgą, ką jūs jau ir darote.

Taigi, mano broliai, mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano džiaugsme ir mano šlovės vainike, – tvirtai stovėkite Viešpaties Aš jėgoje!

Nuolat džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl jums kartoju: džiaukitės!

Jūsų sielų gerumas teatvers visiems akis.

Viešpats yra arti!

Palikite rūpesčius, ir visus savo prašymus kreipkite į Dievišką pasaulį, maldose keldami į aukštybes dėkingumo kupinas aukojimo mintis. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, tesergės jūsų širdis ir mintis Kristaus esybėje.

Ir galiausiai ką noriu pasakyti, mielieji broliai: kreipkite savo mintis į visa, kas teisinga, tikra ir tauru, kas gera ir šventa, ką malonu matyti ir gera girdėti, į visa, kas dorybinga ir girtina.

Visa, ko jus mokiau ir ką jums daviau, ką iš manęs girdėjote ir matėte, visa tai paverskite darbais.

Ir tuomet ramybės Dievas bus su jumis!

Bus ženklų Saulėje, Mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės ims prarasti protą iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį. Netgi dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse, apsuptą didžių pasaulio galybių ir apšviestą apreiškimo dvasių šviesos.

Tačiau kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“.

Ir jis jiems pasakė palyginimą: „Stebėkite figmedį bei kitus medžius. Kai jie ima sprogti, jūs žinote arti esant vasarą. Taip pat pamatę tai dedantis, žinokite, kad Dievo karalystė arti. Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, iki visa tai įvyks. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.

Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo juslinių troškimų, baimės ir išorinio pasaulio rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus. Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“.

Paskui aš regėjau keturis angelus, stovinčius keturiuose žemės kampuose. Savo jėga jie laikė keturis žemės vėjus, kad vėjas nepūstų nei žemėje, nei jūroje, nei medžių viršūnėse. Ir išvydau kitą angelą, pakylantį ten,kur pateka Saulė. Jis turėjo Gyvojo Dievo galios antspaudą. Jis šaukė skardžiu balsu keturiems angelams, kurių nuožiūrai buvo atiduota žemė ir jūra: „Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžių viršūnėms, kol paženklinsime mūsų antspaudu kaktas tų, kurie tarnauja mūsų Dievui!“ Ir aš išgirdau paženklintųjų skaičių. Turi būti paženklinti šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai iš visų Izraelio vaikų giminių:

Iš Judo giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų,

iš Rubeno giminės dvylika tūkstančių,

iš Gado giminės dvylika tūkstančių,

iš Asero giminės dvylika tūkstančių,

iš Netfalio giminės dvylika tūkstančių,

iš Manaso giminės dvylika tūkstančių,

iš Simeono giminės dvylika tūkstančių,

iš Levio giminės dvylika tūkstančių,

iš Isacharo giminės dvylika tūkstančių,

iš Zabulono giminės dvylika tūkstančių,

iš Juozapo giminės dvylika tūkstančių,

iš Benjamino giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų.

Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsirengę baltais drabužiais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu:

„Šventas mūsų Dievas, sėdintis soste, ir Avinėlis!“

„Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“O visi angelai, stovėjo aplink sostą ir vyresniuosius, ir keturias būtybes: jie parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, kalbėdami:

„Amen, Palaiminimas, Apreiškimas, Išmintis, padėkos Auka, Sielos orumas, pasaulinė Galybė, ir Dvasios stiprybė – visa tai priklauso mūsų Dievui per amžių amžius. Amen.“

Ir vienas iš vyresniųjų, pradėjęs kalbėti, manęs paklausė: Kas yra tie baltais drabužiais? Iš kur jie atėjo? Aš jam atsakiau: Viešpatie, tu žinai. Jis man tarė: Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo drabužius, juos nušviesino ir išbaltino Avinėlio krauju. Todėl jie gali stovėti prieš Dievo sostą ir tarnauti Jam dieną naktį Jo Šventovėje. O Sėdintysis soste yra jų Valdovas, ir gyvena juose.

Jie nebealks, nebetrokš, neįveiks jų saulės kaitra nei jokia ugnis. Nes Avinėlis, kuris stovi prieš sostą, bus jų Ganytojas ir ves juos prie šaltinių, iš kurių teka gyvybės vanduo. Ir Dievas nušluostys ašaras nuo jų akių“.

Paveikslo autorius – Gebhard Fugel

Laodikėjos bendruomenės angelui rašyk:

Taip kalba Amen, ištikimasis ir teisusis liudytojas, Dieviškos kūrybos pradžia.

Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas! O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos.

Tu gi sakai: „Aš esu pralobęs ir viską turiu, ir nieko man nebereikia“ Tu nežinai, koks esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas.

Štai tau mano patarimas: pirk iš manęs ugnyje išgryninto aukso, kad vėl taptum turtingas, ir baltus drabužius, kad turėtum ką apsirengti, ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, bei tepalo pasitepti akims, kad praregėtum.

Ugdomi likimo smūgių – tai tie, kuriuos aš myliu.

Tad būk uolus, ir pakeisk savo sielos įpročius, bei savo pasaulio suvokimą.

Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu. Kas išgirs mano balsą ir atvers man duris, pas tą Aš užeisiu ir valgysiu su juo šventąją vakarienę, o jis su manimi.

Kas atlaikys išbandymą, tam aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo jo soste.

Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia bendruomenėms!“

Autorius – Ladislav Záborský

„Sardų bendruomenės angelui rašyk: ‘Tai jums sako tas, kuris laiko septynias Dievo kuriančias dvasias ir septynias žvaigždes.

Aš matau tavo darbus: tu vadiniesi gyvu, bet esi miręs.

Prabusk ir stiprink, kas tavo sieloje dar gyva, kad ir tai nenumirtų!

Aš nematau, kad tavo darbai Dievo akivaizdoje būtų tikri.

Atgaivink savyje prisiminimą apie viską, ką sužinojai ir išgirdai iš dvasinių pasaulių. Puoselėk visa tai savyje ir keisk savo sielos įpročius bei pasaulėžiūrą.

Jei neprabusi, aš ateisiu kaip vagis. Ir nežinosi, kurią valandą tave užklupsiu.

Vis dėlto tu Sarduose turi, tegul ir nedaugelį, žmonių,kurie nėra susitepę drabužių. Apsirengę baltai, jie eis mano keliu. Jie to kelio verti.

Kas atlaikys išbandymą, taip pat bus aprengtas baltais drabužiais, ir aš jo vardo ne ištrinsiu iš gyvenimo knygos. Aš išpažinsiu jo vardą savo Tėvo ir jo angelų karalysčių akivaizdoje’.

Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia kalba bendruomenėms“.

Jėzaus Kristaus Apreiškimas, kurį Dievas jam davė, kad jis atskleistų savo tarnams, kas įvyks ateityje ir greitai artinasi. Šį Apreiškimą jis perteikė ženklais, ir per savo angelą jis pasiuntė jį savajam tarnui Jonui, tad šis kalba kaip dieviško pasaulinio žodžio ir Jėzaus Kristaus likimo, kurį pats regėjo, liudytojas. Tebus palaimintas tas, kuris skaito šios pranašystės žodžius, ir tie, kurie ją girdi ir supranta, ir visi, kurie tai, kas šioje knygoje parašyta, išsaugoja savo sieloje. Nes laikas yra arti.

Jonas rašo septynioms Azijos bendruomenėms:

malonė ir ramybė jums nuo to, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, ir nuo septynių kuriančių dvasių, esančių prieš jo sostą, ir nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo liudytojo, mirusiųjų pirmgimio, žemės karalių valdovo.

Jis kreipėsi į mus su meile ir kraujo galia sutraukė mums uždėtus nuodėmės pančius.Jis pakylėjo mus į tikrąjį karališką orumą ir padarė iš mūsų kunigus Dievo, savojo Tėvo, akivaizdoje. Jo yra visa dvasinė šviesa ir visa sielos galia per amžių amžius. Amen.

Štai jis ateina su debesimis, ir išvys jį kiekviena akis, net ir tie, kurie jį perdūrė. Visos žemės kartos patirs, ką tai reiškia – susitikti su Juo. Taip, Amen.

Aš esu Alfa ir Omega, taip sako Viešpats, mūsų Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis.

Aš, Jonas, jūsų brolis ir likimo bendrininkas – varge, karalystėje bei ištvermėj, kurią randame Jėzuje, aš buvau saloje, vardu Patmas, dėl Dievo žodžio ir mano liudijimo apie Jėzų. Aš turėjau dvasios pagavą Viešpaties dieną ir išgirdau sau už nugaros galingą balsą, tarsi trimitą, bylojantį:

„Ką matai, surašyk į knygą ir pasiųsk septynioms bendruomenėms: į Efezą, į Smirną, į Pergamą, į Tiatyrus, į Sardus, į Filadelfiją ir Laodikėją“.

Tuomet aš atsigręžiau pažiūrėti balso, kalbėjusio su manimi. Ir atsigręžęs išvydau septynis aukso žibintuvus, o žibintuvų viduryje – panašų į Žmogaus Sūnų, apsivilkusį ilgu banguojančiu drabužiu ir persijuosusį per krūtinę aukso juosta.

Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, jo akys tarsi ugnies liepsna, jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį, ir jo balsas buvo tarytum didžių vandenų šniokštimas.

Dešinėje rankoje jis laikė septynias žvaigždes, iš jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, o jo veidas buvo tarytum saulė, žibanti visu skaistumu.

Jį išvydęs, aš puoliau jam po kojų tarsi negyvas. Bet jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai nešu gyvenimą per visus amžius. Aš turiu mirties ir šešėlių pasaulio raktus. Tad užrašyk, ką būsi regėjęs, kas yra ir kas turi vėliau įvykti. Štai septynių žvaigždžių, kurias regėjai mano dešinėje, ir septynių aukso žibintuvų paslaptis: septynios žvaigždės – tai septynių bendruomenių angelai, o septyni žibintuvai – tai septynios bendruomenės.

Grace Carol Bomer darbas „The Vision of The Seven Golden Lampstands” (Septynių aukso žibintuvų vizija)

Aš išvydau atsivėrusį dangų. Štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Ištikimasis ir Teisusis; jis teisingai teisia ir kovoja. Jo akys – kaip ugnies liepsna, o ant jo galvos daug karūnų, ant kurių įrašytas vardas, bet jo niekas nežino, tik jis pats. Jis apsirengęs krauju permirkusiu drabužiu. Jo vardas – Dievo Žodis.

Jį lydi dangaus kareivijos pulkai ant baltų žirgų, apsivilkę tyros baltos drobės drabužiais. Iš raitelio burnos eina aštrus kalavijas, kuriuo jis ištiks tautas. Ir jis ganys jas geležine lazda. Jis mina vyno spaustuvą, iš kurio išteka Dieviškos Valios vynas kaip Visagalio įniršis. Ant jo drabužio ir ant strėnų užrašytas vardas: „Karalių Karalius ir viešpačių Viešpats“.

Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius. Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.

Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir ne beliko jiems vietos danguje. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai.

Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: „Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Mesijo valdžia. Išmestas mūsų brolių suvedžiotojas. Daugiau nebegalės jis dieną ir naktį skleisti tamsos aplink juos prieš Dievo veidą. Jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir Pasauliniu Žodžiu, kurį jie liudijo. Jie ne brangino savo gyvybės ir nebijojo mirti. Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai! Bet vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito priešas, liepsnojantis baisiu įniršiu, žinodamas mažai beturįs laiko“.

Pagaliau būkite tvirti Viešpatyje ir jo galybės jėga. Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte atsilaikyti prieš klastingą blogio puolimą. Mes grumiamės ne su žemiškomis jėgomis iš kraujo ir kūno, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.

Todėl drąsiai imkitės visų Dievo ginklų, kad tą dieną, kai blogis pasieks savo aukščiausią ribą, įstengtumėte pasipriešinti, ir viską, ko Dievas nori, įvykdyti iki galo.

Stovėkite, susijuosę strėnas tiesa. Apsivilkite teisumo šarvais. Tegu taika ir ramybė srūva per jus iki pat kojų, kad savo kelyje jūs skleistumėte taiką kaip žinią, ateinančią iš angelų.

Visuose savo darbuose pasitikėkite Dievu. Šis pasitikėjimas tebus kaip galingas skydas; su juo užgesinsite visas ugningas piktojo priešo strėles, įkaitintas nešvarioje ugnyje.

Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį.

Šią ginkluotę apsirenkite visuose savo prašymuose ir maldose: tegu jūsų vidus, nuolat melsdamasis, šviečia dvasioje. Į šį tikslą nukreipkite visą savo budriąją dvasios jėgą visose dvasinėse pratybose ir maldose, į kurias priimkite visus dvasios nešėjus.

Savo maldose nepamirškite ir manęs, Pauliaus, kad man, kai atveriu lūpas, būtų suteikiama Pasaulio Žodžio jėga. Tada aš galėsiu drąsiai ir laisvai atskleisti Evangelijos paslaptį.