Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas ir pamokslavo Judėjos dykumoje,  skelbdamas: „Keiskite savo požiūrį, nes prisiartino dangaus karalystė“.  Jis yra tas, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs: „Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Paruoškite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite Jam takus!’“ 

Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis maitinosi skėriais ir lauko medumi. Tuomet Jeruzalė, visa Judėja ir visa Pajordanė ėjo pas jį. Žmonės buvo jo krikštijami Jordano upėje ir išpažindavo savo nuodėmes. 
Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių pas jį krikštytis, jis jiems sakė: „Angių išperos, kas perspėjo jus bėgti nuo ateinančios rūstybės? Duokite vaisių, vertų atgailos! 
Ir nebandykite ramintis: ‘Mūsų tėvas – Abraomas’. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. Štai kirvis jau prie medžių šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduos gerų vaisių, bus nukertamas ir įmetamas į ugnį.  Aš jus krikštiju vandeniu, kad skatinčiau jus keisti savo sąmonę, bet Tas, kuris ateina po manęs, – galingesnis už mane, aš nevertas net Jo sandalų nuauti. Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė, ir Jis kruopščiai išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“. 

Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. 
Jonas Jį atkalbinėjo: „Aš turėčiau būti Tavo pakrikštytas, o Tu ateini pas mane!“ 
Bet Jėzus jam atsakė: „Leisk dabar tam būti! Taip mudviem dera įvykdyti visą teisumą“. Tada Jonas sutiko. 
Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Ir štai Jam atsivėrė dangus, ir Jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant Jo. Ir štai balsas iš dangaus prabilo:

„Šitas yra mano mylimas Sūnus, jame aš apsireikšiu“. 

„Jėzaus krikštas Jordane”, aut. – Herrad von Landsberg (iš Hortus Deliciarum enciklopedijos, apie 1175 m.)

Paskui Jėzus su mokiniais atėjo į Judėjos kraštą ir, ten su jais būdamas, krikštydino. Taip pat ir Jonas krikštijo Enone, netoli Salimo, nes ten buvo daug vandens ir žmonės ten rinkdavosi krikštytis. Tuomet Jonas dar nebuvo įmestas į kalėjimą.

Tarp Jono mokinių ir vieno žydo iškilo ginčas dėl apsivalymo apeigų. Tad jie atėjo pas Joną ir pranešė: „Rabi, vyras, kuris buvo su tavimi Užjordanėje, kurį tu paliudijai, jis taip pat ėmė krikštyti, ir visi bėga pas jį.“ 

Jonas atsakė: „Žmogus negali nieko pasiimti, jeigu nebus jam duota iš dangaus. Jūs patys galite man paliudyti, jog esu sakęs: Aš ne Mesijas! Aš siųstas būti tik jo pirmtaku.

Kas turi sužadėtinę, tas sužadėtinis, o sužadėtinio bičiulis, kuris šalia stovi ir girdi, džiaugte džiaugiasi jaunikio balsu. Šiam mano džiaugsmui dabar jau nieko netrūksta. Jam skirta augti, o man ­ mažėti.“

Kas iš aukštybių ateina, Tas už visus viršesnis, o kas iš žemės, – žemiškas yra ir žemiškai kalba. Kas iš dangaus ateina, Tas už visus viršesnis. 

Jis liudija, ką matė ir girdėjo, tik niekas Jo liudijimo nepriima.  O kas Jo liudijimą priima, tas pripažįsta, jog Dievas teisus,  juk ką Dievas yra siuntęs, Tas kalba Dievo žodžius, nes Dievas teikia Dvasią be saiko.  Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į Jo rankas. Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas netiki Sūnumi – gyvenimo nematys: ant jo pasilieka Dievo rūstybė. 

Jonas Krikštytojas. Izenheimo altoriaus detalė. Aut. – M. Grünewald, Kolmaras (Prancūzija))

Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus Evangelijos pradžia. Kaip pranašo Izaijo parašyta:

Štai Aš siunčiu pirma Tavęs savo Angelą; jis turi nutiesti Tau kelią. Skamba vienatvėje šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią, ištiesinkit jam takus!

Taip pasirodė dykumoje Jonas Krikštytojas. Jis skelbė krikštą, sielos atsivertimo ir pasaulio suvokimo kelią, kuris išlaisvina iš nuodėmės. Pas jį traukė žmonės iš visos Judėjos ir Jeruzalės. Jie buvo jo krikštijami Jordano upėje, ir išpažindavo savo nuodėmes.

Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė džiovintus vaisius ir laukinį medų. Jis skelbė:

Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo apavo dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia.

Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Staiga, Jėzui brendant iš vandens, Jonas pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant Jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: Tu mano mylimasis Sūnus, Tavyje aš apsireiškiu.

Ninetta Sombart „Krikštas”

 Atvykęs į Jerichą, Jėzus ėjo per miestą.  Ten buvo žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis. Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes pats buvo žemo ūgio. Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes jis turėjo tenai praeiti. 

Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“. Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį. Tai matydami, visi murmėjo: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!“ O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“. Jėzus tarė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis.  Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“.

„Zachieju ” – aut. Maria Laughli

Autorius mums nežinomas

Dar kitą dieną, išvykdamas į Galilėją, Jėzus sutiko Pilypą ir jam tarė: „Sek paskui mane!“ Pilypas buvo kilęs iš Betsaidos – Andriejaus ir Petro gimtojo miesto.

Pilypas sutiko Natanaelį ir sako jam: „Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus“. Natanaelis atšovė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“ Pilypas atsakė: „Eik ir pasižiūrėk!“ 

Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“. O Natanaelis jam sako: „Iš kur mane pažįsti?“ Jėzus atsakė: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave“. Natanaelis sušuko: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“ Jėzus atsakė: „Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu? Tu pamatysi didesnių dalykų“.

 Ir pridūrė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“.

Autorius – J. Kirk Richards

Buvo vienas žmogus iš fariziejų ordino, vardu Nikodemas, tarp žydų jis buvo aukštos padėties didžiūnas. 

Jis atėjo pas Jėzų nakties apsuptyje ir pasakė: Rabi, mes žinome, kad tu kaip didis mokytojas atėjai iš Dieviškų pasaulių, nes nei vienas žmogus negalėtų daryti dvasios darbų, panašių į tuos, kuriuos darai tu, jei pats Dieviškas pasaulis neveiktų jame. Jėzus atsakė: Iš tiesų sakau tau: Kas negimė naujai iš visatos aukštybių, negali regėti Dievo karalystės.

Nikodemas paklausė: Bet kaip gali gimti žmogus, jei jis jau yra nebejaunas? Argi jis gali sugrįžti į motinos įsčias, kad gimtų naujai? Jėzus atsakė: Iš tiesų, sakau tau: Kas nepatyrė naujo gimimo iš vandens galios ir iš dvasios kvėpavimo dvelksmo, tas negali rasti įėjimo į Dievo karalystę. Kas gimė iš žemės, ir pats yra žemiškos prigimties, o kas gimė iš dvasios kvėpavimo, pats yra dvasia.

Todėl nesistebėk, jog pasakiau tau: jums reikia atgimti iš aukštybių. Dvasia – kaip vėjas – pučia, kur nori. O tu, nors ir girdi jo ošimą, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina.

Toks yra ir kiekvienas, gimęs Dvasios kvėpavimu.

Tuomet Nikodemas paklausė: Kaip to pasiekti? Jėzus jam atsakė: Tu esi mokytojas tarp tautos vadų ir nežinai kaip? Iš tiesų sakau tau: Mes kalbame apie tai, ką suvokiame, ir pripažįstame tai, ką matėme. Bet jūs nepriimate mūsų liudijimo. Kai kalbėjau jums apie žemiškus dalykus, jūs netikėjote manimi; tad kaip gi norite manimi patikėti, kai kalbu jums apie dangiškuosius? Dar niekas nėra pakilęs į dvasios pasaulius, kas nėra iš jų nužengęs; ir tai yra Žmogaus Sūnus, kurio esybė priklauso dangui.

Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jaučia širdyje jėgą, taptų aukštesniosios belaikės būties dalininku.

Dievas Tėvas tuo apreiškė savo meilę žmonėms, kad atidavė jiems viengimį – vien iš Jo paties gimusį – Sūnų. Nuo šiol niekas nepražus, jei prisipildys Jo jėgos, bet priešingai, gaus dalį belaikėje aukštesniojoje būtyje. Tėvas atsiuntė Sūnų į pasaulį ne tam, kad jis žmones teistų, bet kad juos išgelbėtų.

„Nikodemas lanko Jėzų” (eskizas), aut. Henry Ossawa Taner

Viešpats išgirdo, kad tarp fariziejų sklando gandas, kad Jėzus daugiau krikštija ir susilaukia gausiau mokinių, negu Jonas. Iš tikrųjų pats Jėzus ne krikštydavo, tik jo mokiniai. Todėl jis paliko Judėją ir vėl išėjo į Galilėją.

Jam reikėjo eiti per Samariją, taigi jis užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo tos žemės, kurią Jokūbas buvo padovanojęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį, o buvo apie vidurdienį.

Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: Duok man gerti. Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nupirkti maisto. Samarietė atsakė: Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti? Juk žydai vengia bendrauti su samariečiais.

Jėzus jai tarė: Jei tu bent ką nors žinotum apie tą jėgą, kurią mums dovanoja Dievas ir atpažintum tą, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, tai pati galėtum jo prašyti, ir jis tau duotų gyvojo vandens! Moteris atsiliepė: Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!

Jėzus atsakė: Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius. Vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme gyvojo vandens, tekančio į amžinąjį gyvenimą.

Tuomet moteris sušuko: Viešpatie, duok man tokio vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai.

Jis atsiliepė: Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia. Moteris atsakė: Aš neturiu vyro. Jėzus jai tarė: Tu sakai tiesą, kad neturi vyro, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei.

Moteris atsiliepė: Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs [judėjai] tvirtinate, kad tik Jeruzalė esanti vieta, kur galima jį garbinti.

Jėzus atsakė: Moterie, tikėk manimi: ateina laikas, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate. Mes garbiname, kartu ir pažindami. Todėl judėjų tarpe turi būti paruoštas žmonijos išgelbėjimas. Ateis laikas, ir jis jau arti, kai tikrasis Dievo Tėvo garbinimas vyks dvasios jėga ir pažįstant Tiesą. Nes ir pačiam Tėvui reikalingi žmonės, kurie jam tarnauja tokiu būdu. Dievas yra dvasia, ir jį garbinantys turi tai daryti dvasios jėga ir pažindami Tiesą.

Moteris jam sako: Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas, kurį vadina Kristumi. Atėjęs jis mums viską paskelbs. Jėzus jai taria:

Tai Aš, kuris su tavimi kalbu!

„Samarietė”, Macha Chmakoff

Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, o tu juos atidavei man, ir jie išsaugojo tavąjį žodį savo vidinėje esybėje. Taip jie suprato, jog visa, ką man esi davęs, iš tavęs kyla; nes visą žodžio jėgą, kurią tu man patikėjai, aš perdaviau jiems. Jie priėmė ją ir pažino, kad Aš esu iš tavęs išėjęs, ir įtikėjo širdimi, kad esi mane siuntęs.

Aš meldžiu už juos, ne už pasaulį meldžiu, bet už tavo man pavestuosius. Jie juk yra tavieji.

Visa, kas yra mano dėka, yra tavo dėka, o kas yra tavo dėka, yra mano dėka, ir mano esybės šviesa gali spindėti juose.

Aš jau nebe jutimų pasaulyje. Jie gi lieka jutimų pasaulyje, o aš grįžtu pas tave. Šventasis Tėve, išsaugok tavosios esybės jėgoje tuos, kurie per tave atėjo pas mane, kad jie būtų viena, taip kaip mes esame viena.

Autorius – Michailas Vrubelis ( М. А. Врубель, 1856 –1910)

Jėzus kalbėjo: Kas tikrai mane myli, tas laiko mano žodį savo esybėje, ir mano Tėvas pamils jį, ir mes ateisime ir apsigyvensime jame. O kas manęs nemyli, mano žodžių savyje nelaiko. Žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs.

Aš jums tai pasakiau, dar būdamas pas jus. Nubuskite, o Dvasinio Ryžto Dovanotoja, Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs, ji išmokys jus visko ir atgaivins jumyse prisiminimą apie tai, ką esu jums pasakęs.

Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis, bet duodu ją iš jūsų savasties.

Tenenusilpsta ir tenebūgštauja jūsų širdys. Jūs girdėjote, kaip pasakiau jums: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei iš tikrųjų mane mylėtumėte, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane didesnis. Ir dabar, prieš įvykstant, jums tai pasakiau, kad jūs turėtumėte sielos užtikrintumą, kai tai įvyks. Jau nebedaug su jumis kalbėsiu. Jau artinasi šio pasaulio kunigaikštis, bet jis negali man pakenkti.

Šių kūrinių autoriai mums nežinomi

Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite iš širdies, ir jūsų širdžiai bus duota, ir išsipildys jūsų džiaugsmas.

Visa tai jums kalbėjau palyginimais. Bet artėja valanda, kada be palyginimų imsiu kalbėti. Tuomet tiesiai ir atvirai apie Tėvą jums skelbsiu. Tą dieną prašykite mano vardu, mano esybės jėga. Aš net nesakau, kad aš prašysiu Tėvą už jus. Juk patsai Tėvas jus myli, taip kaip jūs mane mylite, ir kadangi savo viduje jūs žinote, jog aš atėjau iš Tėvo. Aš išėjau iš Tėvo ir atėjau į žemišką pasaulį. O dabar vėl palieku jutimų pasaulį ir einu pas Tėvą.

Tuomet jo mokiniai tarė: Štai dabar tu kalbi atvirai ir tiesiai, ir nebekalbi palyginimais. Dabar mes pamatėme, kad tau viskas yra žinoma. Tau nereikia, kad tavęs kas nors klausinėtų. Tad širdimi išpažįstame, kad tu atėjai nuo Tėvo. Jėzus jų paklausė: Ar jaučiate širdyje mano jėgą? Štai, artėja valanda, ir ji jau atėjo, – kai jūs išsisklaidysite, kiekvienas į savo savastį. Tuomet ir mane paliksite vieną. Tačiau aš ne vienas,- Tėvas su manimi.

Šiuos žodžius jums kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulis jus negailestingai bandys. Tačiau būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!

„ Kristaus žengimas į dangų“ – Pietro Perugino (1495–1498 m.)

„Jo čia nėra. Jis prisikėlė” – Ninetta Sombart