Artėjo žydų šventė, ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Jeruzalėje, prie Avių vartų, buvo tvenkinys, žydiškai vadinamas Betzata, turinti penkias dengtas stogines besimaudantiems. Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, paralyžuotų, luošų, laukiančių, kada sujudės vanduo. Nes tam tikru laiku Angelas savo esybės jėga nusileisdavo į tvenkinį, ir tada vanduo imdavo judėti ir pakildavo. Pirmas, kuris įeidavo į tą judantį vandenį, pasveikdavo, kad ir kokia liga jis būtų sirgęs. Tarp ligonių ten buvo vienas žmogus, kurį liga kankino jau trisdešimt aštuonerius metus. Kai Jėzus jį pamatė ten gulintį ir sužinojo, kiek laiko jisai sirgo, jis jo paklausė:

Ar turi valią pasveikti?

Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane“. Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti.

Toji diena buvo šabas. Todėl žydai užsipuolė išgydytąjį: „Šiandien šabas, tau negalima nešti gulto“.Jis paaiškino: „Tas, kuris mane pagydė, man liepė: ‘Imk savo gultą ir eik!’“ 

Jie klausinėjo: „O kas tasai žmogus, kuris tau liepė: ‘Imk ir eik’?“ Išgydytasis nežinojo, kas jis buvo. O Jėzus buvo pasitraukęs nuo minios, susirinkusios toje vietoje.

Vėliau Jėzus jį sutiko šventykloje ir tarė: „Štai dabar tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų kas blogesnio!“ Žmogus nuėjo ir pranešė žydams, kad jį išgydė Jėzus. Ir žydai ėmė persekioti Jėzų, ieškodami, kaip jį nužudyti už tai, kad jis gydė šabo dieną.

O Jėzus jiems sakydavo:

Iki šiolei visi mano darbai ėjo iš Tėvo. Bet nuo šiol veikia Esybė, gyvenanti manyje.

Užtat žydai dar labiau ieškojo progos jį nužudyti, nes jis ne tik nepaisydavo šabo, bet ir vadino Dievą savuoju Tėvu, šitaip lygindamas save su Dievu.

Autorius – Ladislav Záborský