Jn 6, 1-15 – šią savaitę skaitome

Jėzus nuvyko kitapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams dvasios galia. Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais.

Artėjo žydų šventė Velykos. Pakėlęs akis į dvasią, jis pamatė didžiules žmonių minias, plūstančias pas jį. Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė, norėdamas jį išmėginti. Pats jis žinojo, ką darysiąs. Pilypas atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį.“ Tuomet kitas mokinys, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“ 

Jėzus tarė: „Tegu žmonės susėda!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai. Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą, ir dalino visiems ten sėdintiems, taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. 

Kai žmonės pasisotino, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius gabalėlius, kad niekas nepražūtų.“ Ir tuomet jie surinko dvylika pilnų pintinių: tiek gabalėlių liko bevalgant iš penkių miežinės duonos kepalėlių. 

Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį.“ O Jėzus suprato, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi. Todėl jis vėl pasitraukė pats vienas į kalną.

Coenraed van Norenberch, apie 1600-1613 m.

Armėniškas rankraštis, 15 amžius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *