Apaštalai prašė: „Sustiprink mūsų tikėjimą“. O Viešpats atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’, – tai jis paklausytų jūsų“.

„Kas iš jūsų, turėdamas samdinį artoją ar piemenį, jam grįžus iš lauko sako: ‘Tuojau sėsk prie stalo’? Argi nesako: ‘Prirenk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kolei aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi…’? Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta? Taip ir jums dera galvoti apie save pačius. Jei atlikote viską, ką reikėjo padaryti, sakykite: ‘Esame prasti tarnai, nes padarėme tik tai, kas priklausė padaryti’“.

Keliaudamas į Jeruzalę, Jėzus ėjo per Samarijos ir Galilėjos sritis. Įeinantį į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko. Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievo Apreiškimą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“.

Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus paaiškino: „Dievo karalystė ateina neregimai. Ir niekas nepasakys: ‘Štai ji čia arba ten!’ Nes Dievo karalystė jau yra mumyse“.

Jis tarė mokiniams: „Ateis laikai, kai jūs ilgėsitės patirti Žmogaus Sūnaus aušrą bent vieną vienintelį kartą. Bet jums nebus duota to patirti. Tada jums sakys: ‘Pažiūrėkite čia! Pažiūrėkite ten!’ – Neklausykite to kvetimo ir neikite tais keliais.

Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus. Bet pirmiau jam reikės daug iškentėti ir pereiti mirtį. Laikinume gyvenanti žmonija jam visa tai paruoš.

Kaip buvo Nojaus laikais, taip bus ir tada, kai apsireikš Žmgaus Sūnus: žmonės valgė, gėrė, vedė, tekėjo, kol atėjo diena, kai Nojus įlipo į laivą. Tuomet ištiko tvanas ir visus sunaikino.

Panašiai nutiko ir Loto laikais. Žmonės valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statėsi.

O tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus ėmė kristi ugnis su siera ir viską sunaikino. Šitaip bus ir tomis dienomis, kai apsireikš Žmogaus Sūnus.

Kai ateis laikas, kas bus ant stogo, o jo daiktai viduj, tenelipa žemyn jų pasiimti, o kas laukuose, tenegrįžta pasiimti, ką palikęs. Prisiminkite Loto žmoną!

Nes kas as stengiasi išsaugoti savo sielą nepakitusią, tas ją praras, o kas pasirengęs ją prarasti, tas atras save patį dvasioje.

Sakau jums: tą naktį dviese miegos vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi moterys mals malūne drauge, ir viena bus paimta, o kita palikta“. 

Tada jie Jo paklausė: „Viešpatie, kur visa tai įvyks?“ Jis atsakė: „Gyvybės jėgų pasaulyje, kur sklando ereliai.“

Autorius – Brian Kershisnik „Dešimties raupsuotųjų išgydymas”