Vienas didikas kartą paklausė: Gerasis mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą? Jėzus jam atsakė: Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik Dieviškasis Tėvas. Ar žinai įsakymus: „Nesvetimauk, nežudyk, nevok, melagingai neliudyk, gerbk savo tėvą ir motiną“? Tas atsakė: Viso šito laikiausi nuo pat jaunystės.

Tai išgirdęs, Jėzus jam tarė: Tuomet tau liko padaryti dar vieną dalyką: parduok, ką turi, o gautus pinigus išdalyk vargšams. Dėka to įgysi lobį dvasiniuose pasauliuose. Tuomet ateik ir sek paskui mane! 

Po tų žodžių žmogus nusiminė, nes buvo labai turtingas. Matydamas jį tokį, Jėzus prabilo: Kaip sunku valdančiam žemiškus turtus rasti įėjimą į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos skylutę, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę! 

Girdėjusieji tai paklausė: Kas tada galės būti išgelbėtas? Jėzus atsakė: Kas neįmanoma žmogui, tai įmanoma Dievui mumyse.

Tuomet Petras tarė: Štai mes, viską palikę, nuėjome paskui tave. Jėzus atsakė jiems:

Iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kuris, dėl Dievo Karalystės paliks namus ar žmoną, ar brolius, ar gimdytojus, ar vaikus, įgys daug kartų didesnę pilnatvę žemiškoje būtyje, o būsimajame pasaulyje – amžinąjį gyvenimą.

Jėzus pasišaukė Dvylika ir tarė: Štai mes einame į Jeruzalę, ir ten išsipildys visa, kas pranašų parašyta apie Žmogaus Sūnų. Jis bus atiduotas pasauliečių tautoms, išjuoktas, apspjaudytas ir nužudytas. Bet trečią dieną jis prisikels. Tačiau jie nieko nesuprato; tie žodžiai jiems liko paslaptis, ir jie nesuvokė jų prasmės.