Gausiai miniai susirinkus aplink Jėzų ir žmonėms iš visų miestų skubant pas Jį, Jis kalbėjo palyginimu: 
„Sėjėjas išėjo sėti savo sėklos. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito palei kelią, buvo sumindžioti, ir dangaus sparnuočiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolos, ir išdygę nudžiūvo, nes jų šaknys neturėjo kur įsitvirtinti.  Dar kiti nukrito tarp erškėčių, ir tie, kartu išaugę, nusmelkė juos. O dar kiti nukrito į gerą žemę ir išaugę davė šimteriopą derlių“. Tai papasakojęs, Jis sušuko: „Kas turi ausis klausyti – teklauso!“ 

Jo mokiniai paklausė: „Ką reiškia šis palyginimas?“ Jis atsakė: „Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad ‘žiūrėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų’“. 

„Palyginimas štai ką reiškia: sėkla yra Dievo Žodis. 

Palei kelią – tai tie, kurie jo klausosi, bet tada sukyla priešininko jėgos ir atima Žodį iš jų širdžių, kad jų tikėjimas ir pasitikėjimas neatneštų jiems išgelbėjimo. Ant uolos – tai žmonės, kurie, išgirdę Žodį, su džiaugsmu jį priima ir kurį laiką tiki. Tačiau jis negali išleisti šaknų tose širdyse, nes atėjus išbandymų valandai, jie nesikliauja Žodžiu. Sėkla, kritusi tarp erškėčių, – tai tie, kurie išgirdo, bet, eidami toliau, renkasi įprastus rūpesčius, turtus bei gyvenimo paviršutiniškumą. Tokiai sėklai nelemta subrandinti vaisiaus. Sėkla nukritusi į gerą žemę – tai tie, kurie klauso žodžio, priima bei saugo jį taurioje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu“. 

„Sėjėjas” – aut. Vincent Van Gogh (1888)