Pagaliau būkite tvirti Viešpatyje ir jo galybės jėga. Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte atsilaikyti prieš klastingą blogio puolimą. Mes grumiamės ne su žemiškomis jėgomis iš kraujo ir kūno, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.

Todėl drąsiai imkitės visų Dievo ginklų, kad tą dieną, kai blogis pasieks savo aukščiausią ribą, įstengtumėte pasipriešinti, ir viską, ko Dievas nori, įvykdyti iki galo.

Stovėkite, susijuosę strėnas tiesa. Apsivilkite teisumo šarvais. Tegu taika ir ramybė srūva per jus iki pat kojų, kad savo kelyje jūs skleistumėte taiką kaip žinią, ateinančią iš angelų.

Visuose savo darbuose pasitikėkite Dievu. Šis pasitikėjimas tebus kaip galingas skydas; su juo užgesinsite visas ugningas piktojo priešo strėles, įkaitintas nešvarioje ugnyje.

Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį.

Šią ginkluotę apsirenkite visuose savo prašymuose ir maldose: tegu jūsų vidus, nuolat melsdamasis, šviečia dvasioje. Į šį tikslą nukreipkite visą savo budriąją dvasios jėgą visose dvasinėse pratybose ir maldose, į kurias priimkite visus dvasios nešėjus.

Savo maldose nepamirškite ir manęs, Pauliaus, kad man, kai atveriu lūpas, būtų suteikiama Pasaulio Žodžio jėga. Tada aš galėsiu drąsiai ir laisvai atskleisti Evangelijos paslaptį.

Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais: Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuvių puotą. Jis išsiuntė tarnus kviesti išrinktųjų svečių į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti. Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!’ Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė. Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.

Galop jis tarė tarnams: ‘Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves’. Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo. Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo. Tuomet karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes, kur žmonės gyvena verkdami ir grieždami dantimis.

Nes daug pašauktų, bet mažai pasirenkančių būti išrinktais.’

Paskui Jėzus pasuko į Naino miestą. Jį sekė jo mokiniai ir didelė žmonių minia. Kai Jis prisiartino prie miesto, štai pro vartus nešė mirusįjį – vienturtį motinos sūnų, o ji buvo našlė. Kartu su ja ėjo iš miesto nemaža minia. Kai Viešpats ją pamatė, giliai susijaudino jo siela, ir jis jai pasakė: „Neverk!“ Priėjęs, jis palietė karstą, ir jį nešusieji sustojo.

O jis prabilo: „Klausyk manęs, jaunuoli, kelkis!“ Mirusysis pakilo, atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai. Visus, kurie ten buvo, pagavo didelė baimė. Bet po to jie šlovino Dievo apreiškimą, ir kalbėjo: „Didis pranašas prisikėlė tarp mūsų“ ir: „Vėl Dievas kreipėsi į savo tautą“. Ta žinia apie jį pasklido po visą Judėją ir kaimynines sritis.

„Našlės sūnaus prikėlimas Nainę” – aut. Jan Verhas (1860).

Nekaupkite žemiškų turtų. Juk juos ėda kandys ir rūdys; jų gviešiasi vagys, norėdami pavogti. Priešingai, kaupkite turtus dvasios pasauliuose. Ten neės jų nei kandys, nei rūdys, o vagys nepasieks jų, kad pavogtų. Ten, kur tu sukaupei savo turtą, tave kreips ir tavo širdies jėgos.

Kūno žiburys yra akis. Tad jei tavo akis švari, visas tavo kūnas bus persmelktas šviesos. O jeigu tavo akis drumzlina, tai visas tavo kūnas skendės tamsoje. O jei net šviesa tavyje tapo tamsi, tai kiek dar tamsesnė bus pati tamsa?

Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams, nes arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba paskui vieną seks, o kitą niekins. Negalite vienu metu tarnauti ir Dievo pasauliui, ir sąstingio pasauliui.

Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite, ką valgysite ir ką gersite, nei kuo vilkėsite. Argi siela ne daugiau už maistą, o kūnas už drabužį? Pažvelkite į padangių sparnuočius.Nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o visgi jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?

O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Mokykitės iš lauko lelijų. Pažvelkite, kaip jos auga be rūpesčių, neausdamos sau apdarų. Aš sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip bet kuri iš jų. Tad jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj sudegs krosnyje, tai argi jis visų pirma neaprengs jūsų? Koks gi silpnas jūsų tikėjimas!

Todėl palikite rūpesčius, ir neklausinėkite: ką valgysime, ką gersime, ir kuo vilkėsime? Visų tų dalykų vaikosi žmonės, kurie nepažįsta Dievo. Jūsų dangiškasis Tėvas žino jūsų reikmes. Jūs pirmiausia ieškokite vidinės karalystės, jos sandaros ir esmės. Tuomet jums bus duota ir visa kita. Nesirūpinkite rytdiena; tegu rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo.

„Kalno pamokslas” – aut. Frau Angelico . Freska (apie 1442). San Marko muziejus Florencijoje.

Apaštalai prašė: „Sustiprink mūsų tikėjimą“. O Viešpats atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’, – tai jis paklausytų jūsų“.

„Kas iš jūsų, turėdamas samdinį artoją ar piemenį, jam grįžus iš lauko sako: ‘Tuojau sėsk prie stalo’? Argi nesako: ‘Prirenk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kolei aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi…’? Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta? Taip ir jums dera galvoti apie save pačius. Jei atlikote viską, ką reikėjo padaryti, sakykite: ‘Esame prasti tarnai, nes padarėme tik tai, kas priklausė padaryti’“.

Keliaudamas į Jeruzalę, Jėzus ėjo per Samarijos ir Galilėjos sritis. Įeinantį į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko. Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievo Apreiškimą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“.

Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus paaiškino: „Dievo karalystė ateina neregimai. Ir niekas nepasakys: ‘Štai ji čia arba ten!’ Nes Dievo karalystė jau yra mumyse“.

Jis tarė mokiniams: „Ateis laikai, kai jūs ilgėsitės patirti Žmogaus Sūnaus aušrą bent vieną vienintelį kartą. Bet jums nebus duota to patirti. Tada jums sakys: ‘Pažiūrėkite čia! Pažiūrėkite ten!’ – Neklausykite to kvetimo ir neikite tais keliais.

Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus. Bet pirmiau jam reikės daug iškentėti ir pereiti mirtį. Laikinume gyvenanti žmonija jam visa tai paruoš.

Kaip buvo Nojaus laikais, taip bus ir tada, kai apsireikš Žmogaus Sūnus: žmonės valgė, gėrė, vedė, tekėjo, kol atėjo diena, kai Nojus įlipo į laivą. Tuomet ištiko tvanas ir visus sunaikino.

Panašiai nutiko ir Loto laikais. Žmonės valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statėsi.O tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus ėmė kristi ugnis su siera ir viską sunaikino. Šitaip bus ir tomis dienomis, kai apsireikš Žmogaus Sūnus. Kai ateis laikas, kas bus ant stogo, o jo daiktai viduj, tenelipa žemyn jų pasiimti, o kas laukuose, tenegrįžta pasiimti, ką palikęs. Prisiminkite Loto žmoną!

Nes kas stengiasi išsaugoti savo sielą nepakitusią, tas ją praras, o kas pasirengęs ją prarasti, tas atras save patį dvasioje. Sakau jums: tą naktį dviese miegos vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi moterys mals malūne drauge, ir viena bus paimta, o kita palikta“. 

Tada jie Jo paklausė: „Viešpatie, kur visa tai įvyks?“ Jis atsakė: „Gyvybės jėgų pasaulyje, kur sklando ereliai.“

Autorius – Brian Kershisnik „Dešimties raupsuotųjų išgydymas”

Paskui Viešpats paskyrė dar septyniasdešimt mokinių ir išsiuntė juos po du į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti, kad paruoštų kelią jo dvasinei valiai.

Jis sakė jiems: Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite nei pinigų, nei krepšio, nei apavo, ir nieko kelyje nesveikinkite.

Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‘Ramybė šiems namams!’ Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo kaip jėga, o jei ne, tuomet jėga sugrįš pas jus. Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes kiekvienas darbininkas vertas savo atlygio. Nesikilnokite iš namų į namus.

Jei nueisite į miestą, kur jus priims, tai valgykite, ką jums duos, gydykite ligonius, kurie ten bus, ir sakykite žmonėms: ‘Artinasi Dievo karalystė!’ O jeigu užsuksite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, eikite gatvėmis, sakydami: Mes jums nukratome net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų. Bet ir jie turi sužinoti, kad Dievo karalystė jau čia pat.

Sakau jums: lemtingą dieną Sodomos ir Gomoros likimas bus lengvesnis, negu to miesto likimas. Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų padaryta dvasios darbų, kokie buvo apreikšti pas jus, tai žmonės ten seniai būtų pakeitę savo pasaulėžiūrą, ir atgailaudami bei barstydami galvas pelenais, apie tai praneštų. Todėl Didžiojo Sprendimo metu Tyro ir Sidono likimas bus lengvesnis negu jūsų. Ir tu, Kafarnaume, argi nepasikėlei ligi dangaus?! Tu nugarmėsi į mirties bedugnę. Kas jus girdi, tas girdi mane. Kas jus atstumia, tas atstumia mane. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs.

Septyniasdešimt sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: Viešpatie, mums pakluso net demonai, nes Tavo esybės jėga gyvena mumyse. O Jis atsakė: Mačiau šėtono galią, kaip žaibą krintančią iš dangaus į bedugnę. Štai aš apginklavau jus dvasinės galios pilnatve, kuri padarė jus gebančiais mindžioti gyvates bei skorpionus ir leido jums nugalėti visokią priešo galybę. Nėra jėgos, kuri galėtų jus įveikti. Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad jums paklūsta demonai; bet džiaukitės tuo, kad jūsų vardai įrašyti dvasiniuose pasauliuose.

Vėl palikęs Tyro sritį, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį. Tuomet Jam atvedė vieną žmogų, kurčią ir nebylį, ir prašė uždėti ant jo ranką.

Jis pasivėdėjo jį nuošaliau nuo minios, įleido savo pirštus į jo ausis, suvilgė seilėmis savo pirštą ir palietė jam liežuvį, pažvelgęs į dangų, atsiduso ir tarė jam: „Efata!“ – tai yra: „Atsiverk!“

Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvį laikęs raištis, ir jis aiškiai kalbėjo. Jėzus jiems liepė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė. Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Jis daro didžius darbus: kurtiesiems grąžina gebėjimą girdėti, nebyliams – gebėjimą kalbėti.“

Kai Jėzus prisiartino prie Jericho, šalia kelio sėdėjo neregys elgeta.  Išgirdęs praeinančią minią, jis paklausė, kas tai būtų. Jam pasakė, jog praeinąs Jėzus Nazarietis. Tuomet neregys ėmė šaukti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ 

Ėję priešakyje draudė jį, kad tylėtų, bet tas dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Jėzus sustojo ir liepė jį atvesti. Jam prisiartinus, Jėzus paklausė: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Šis atsakė: „Viešpatie, kad vėl regėčiau!“ Jėzus tarė: „Regėk! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Tas bemat vėl praregėjo ir nulydėjo jį, garbindamas Dievą.

Tai matydami, visi žmonės šlovino Dievą.

Autorius mums nežinomas

 Sukvietęs dvylika savo mokinių, Jėzus davė jiems jėgą ir valdžią prieš visus demonus ir gydyti ligoms. Po to išsiuntė juos skelbti Dievo karalystės ir gydyti ligonių. Jis pasakė jiems: „Nieko neimkite kelionei: nei lazdos, nei krepšio, nei duonos, nei pinigų. Neturėkite nė dviejų tunikų. Į kuriuos tik namus įeisite, tenai pasilikite ir iš ten toliau keliaukite. O kur žmonės jūsų nepriims, išeidami iš to miesto, nusikratykite nuo kojų dulkes kaip liudijimą prieš juos“. Išėję jie traukė per aplinkinius kaimus, visur skelbdami Evangeliją bei gydydami. 

Tetrarchas Erodas išgirdo apie visus tuos įvykius ir suglumo, nes vieni sakė, kad Jonas prisikėlęs iš numirusių, kiti – kad pasirodęs Elijas, dar kiti – kad prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų. Erodas sakė: „Jonui aš nukirsdinau galvą; o kas yra šitas, apie kurį girdžiu pasakojant tokius dalykus?!“ Ir jis labai norėjo Jėzų pamatyti. 

Sugrįžę apaštalai pasakojo Jėzui, ką buvo nuveikę. Pasiėmęs juos, Jis pasitraukė nuošaliai į dykvietę, netoli miesto, vadinamo Betsaida. Minios, tai sužinojusios, nusekė paskui Jį. Jis priėmė žmones, kalbėjo jiems apie Dievo karalystę ir išgydė tuos, kuriems reikėjo gydymo. Diena slinko vakarop. Priėję dvylika tarė Jam: „Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei kiemus, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykvietėje“. 
Bet Jėzus tarė: „Jūs duokite jiems valgyti“. Jie atsakė: „Mes nieko daugiau neturime, tik penkis kepalus duonos ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume maisto visiems šitiems žmonėms“. O ten buvo apie penkis tūkstančius vyrų. Jėzus įsakė mokiniams: „Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt“. Jie taip padarė ir visus susodino. Tada, paėmęs penkis kepalus ir dvi žuvis, Jis pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė mokiniams, kad padalintų miniai. Visi valgė ir pasisotino. Ir dar buvo surinkta dvylika pintinių trupinių. 

Freskos detalė šv. Kaliksto katakombose (Roma, 3-ias amžius)

„Duonos ir žuvų stebuklas”, aut. Giovanni Lanfranco (apie 1620-1623 m.)

„5000 pamaitinimas”, freska Sofijos sobore (Trabzone, Turkijaapie 1260 m. )

Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!’ Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“.

„Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi’. Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“.

Jis kalbėjo toliau: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.

Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti.Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi…’ Bet tėvas įsakė tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.

Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko’. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun.  O jis atkirto tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį’. Tėvas atsakė: ‘Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!’“

Ninetta Sombart – „Nešantis avinėlį”, Daniel Bonnell – „Tėvo atleidimas”