Vienas didikas kartą paklausė: Gerasis mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą? Jėzus jam atsakė: Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik Dieviškasis Tėvas. Ar žinai įsakymus: „Nesvetimauk, nežudyk, nevok, melagingai neliudyk, gerbk savo tėvą ir motiną“? Tas atsakė: Viso šito laikiausi nuo pat jaunystės.

Tai išgirdęs, Jėzus jam tarė: Tuomet tau liko padaryti dar vieną dalyką: parduok, ką turi, o gautus pinigus išdalyk vargšams. Dėka to įgysi lobį dvasiniuose pasauliuose. Tuomet ateik ir sek paskui mane! 

Po tų žodžių žmogus nusiminė, nes buvo labai turtingas. Matydamas jį tokį, Jėzus prabilo: Kaip sunku valdančiam žemiškus turtus rasti įėjimą į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos skylutę, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę! 

Girdėjusieji tai paklausė: Kas tada galės būti išgelbėtas? Jėzus atsakė: Kas neįmanoma žmogui, tai įmanoma Dievui mumyse.

Tuomet Petras tarė: Štai mes, viską palikę, nuėjome paskui tave. Jėzus atsakė jiems:

Iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kuris, dėl Dievo Karalystės paliks namus ar žmoną, ar brolius, ar gimdytojus, ar vaikus, įgys daug kartų didesnę pilnatvę žemiškoje būtyje, o būsimajame pasaulyje – amžinąjį gyvenimą.

Jėzus pasišaukė Dvylika ir tarė: Štai mes einame į Jeruzalę, ir ten išsipildys visa, kas pranašų parašyta apie Žmogaus Sūnų. Jis bus atiduotas pasauliečių tautoms, išjuoktas, apspjaudytas ir nužudytas. Bet trečią dieną jis prisikels. Tačiau jie nieko nesuprato; tie žodžiai jiems liko paslaptis, ir jie nesuvokė jų prasmės.

Artėjo žydų šventė, ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Jeruzalėje, prie Avių vartų, buvo tvenkinys, žydiškai vadinamas Betzata, turinti penkias dengtas stogines besimaudantiems. Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, paralyžuotų, luošų, laukiančių, kada sujudės vanduo. Nes tam tikru laiku Angelas savo esybės jėga nusileisdavo į tvenkinį, ir tada vanduo imdavo judėti ir pakildavo. Pirmas, kuris įeidavo į tą judantį vandenį, pasveikdavo, kad ir kokia liga jis būtų sirgęs. Tarp ligonių ten buvo vienas žmogus, kurį liga kankino jau trisdešimt aštuonerius metus. Kai Jėzus jį pamatė ten gulintį ir sužinojo, kiek laiko jisai sirgo, jis jo paklausė:

Ar turi valią pasveikti?

Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane“. Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti.

Toji diena buvo šabas. Todėl žydai užsipuolė išgydytąjį: „Šiandien šabas, tau negalima nešti gulto“.Jis paaiškino: „Tas, kuris mane pagydė, man liepė: ‘Imk savo gultą ir eik!’“ 

Jie klausinėjo: „O kas tasai žmogus, kuris tau liepė: ‘Imk ir eik’?“ Išgydytasis nežinojo, kas jis buvo. O Jėzus buvo pasitraukęs nuo minios, susirinkusios toje vietoje.

Vėliau Jėzus jį sutiko šventykloje ir tarė: „Štai dabar tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų kas blogesnio!“ Žmogus nuėjo ir pranešė žydams, kad jį išgydė Jėzus. Ir žydai ėmė persekioti Jėzų, ieškodami, kaip jį nužudyti už tai, kad jis gydė šabo dieną.

O Jėzus jiems sakydavo:

Iki šiolei visi mano darbai ėjo iš Tėvo. Bet nuo šiol veikia Esybė, gyvenanti manyje.

Užtat žydai dar labiau ieškojo progos jį nužudyti, nes jis ne tik nepaisydavo šabo, bet ir vadino Dievą savuoju Tėvu, šitaip lygindamas save su Dievu.

Autorius – Ladislav Záborský 

Kai Jėzus leidosi nuo kalno, jį lydėjo didelės minios. Štai prisiartino prie Jo raupsuotasis, ir parpuolė prieš jį ant žemės, maldaudamas: „Viešpatie, jei tik panorėsi, gali mane padaryti švarų.“ Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Taip, aš noriu, būk švarus!“ Ir tuojau raupsai išnyko.

Tuomet Jėzus jam tarė: „Žiūrėk, niekam apie tai nepasakok, bet eik pasirodyti kunigams ir paaukok Mozės įsakytą atnašą.“ Tebus tai jiems pamoka.

Jėzui grįžus į Kafarnaumą, prisiartino prie Jo šimtininkas, maldaudamas: „Viešpatie, mano tarnas guli namie, tarsi jį būtų ištikęs smūgis, jo galūnės paralyžuotos ir jis baisiai kankinasi.“ Jėzus jam atsakė: „Aš ateisiu ir išgydysiu jį.“ Šimtininkas į tai atsakė:

„Viešpatie, nesu vertas, kad tu įžengtum į mano namus. Tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi sakau vienam: ‘Eik!’ – ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čionai!’- ir jis ateina. Ir jei sakau savo tarnui: ‘Daryk tai!’ – jis ir daro.“ Jėzus išklausė šių žodžių ir stebėdamasis kalbėjo einantiems iš paskos: „Iš tiesų, niekur Izraelyje neradau tokios tikėjimo jėgos! Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš toli – tiek iš rytų, tiek ir iš vakarų, ir ras dangaus karalystėje savo vietą kartu su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu; o karalystės sūnūs bus išstumti į išorinės būties tamsą, kur žmonės gyvena dejuodami ir grieždami dantimis. Kreipdamasis į šimtininką Jėzus tarė: „Eik, tebūnie tai, apie ką tau kalbėjo tavo tikėjimas!“ Ir tą pačią valandą tarnas pagijo.

Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. 

Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno.“ Jėzus atsakė: „Kokia jėga veikia tarp tavęs ir manęs? Dar neatėjo mano valanda!“ Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps.“

Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens.“ Jie pripylė sklidinus.

Tuomet jis pasakė: Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui. Tie nunešė. Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo) , prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei.“

Tokią dvasios darbų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis apreiškė šviesią savo Spindinčios Esybės galią, ir mokiniuose kilo gilus pasitikėjimas Juo.

Jo gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, tėvai pasiėmė jį kartu su savim. Ten nuėję ir viską atlikę pagal šventės papročius Velykų dieną, jie leidosi atgalios, o vaikas liko Jeruzalėje. Jo gimdytojai nieko apie tai nežinojo, manydami jį einant kartu su kitais. Tačiau nuėję dienos kelią, ir jo nematydami, jie ėmė jo ieškoti tarp draugų ir giminaičių. Bet jie jo nerado, ir grįžo į Jeruzalę, ieškodami jo ten.

Po trijų dienų rado jį šventykloje. Jis sėdėjo tarp mokytojų, klausėsi jų ir juos klausinėjo. Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo brandžiu mąstymu ir jo atsakymais.

Pamatę jį, gimdytojai išsigando, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs.“ O jis atsakė jiems: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo namuose?“ Bet jie nesuprato jo žodžių.

Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus išgirstus žodžius savo širdyje. O Jėzus augo savo išmintimi, gyvenimiška branda ir malone Dievo ir žmonių akyse.

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę karaliai -išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra naujagimis, kuriam lemta tapti Žydų karaliumi? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“.

Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašysčių knygose yra parašyta:

Ir tu, Judo žemės Betliejau,

anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų,

nes iš tavęs išeis didis vadas,

mano Izraelio tautos Ganytojas.

Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“.

Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Matydami žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.

Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą.

Freskos detalė (13 amžius, Barselona (Ispanija)), autorius mums nežinomas

Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą ir Dievas buvo Žodis.

Jis pradžioje buvo pas Dievą.

Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.

Jame buvo gyvybė ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.

Šviesa spindėjo tamsoje, bet tamsa jos neužgožė.

Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas.

Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų.

Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą.

Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį.

Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino.

Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.

Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo, ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę.

Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.

Jonas apie jį liudija ir šaukia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau; tas, kuris paskui mane ateis, pirmiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis“.

Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės.

Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų.

Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė.

Evangelijos pagal Joną pradinė dalis, „Kells knyga” (Rankraštis saugomas Dublino Trejybės koledžo bibliotekoje , apie 800 metus.)

Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. O kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė.

Dievo meilė pasireiškė ir tapo mums matoma per tai, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo vienintelį, viengimį Sūnų, kad mes per jį turėtume tikrąjį gyvenimą. Jo meilės esmė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų išgelbėjimui ir mūsų nuodėmių atpirkimui.

Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vienas kitą. Dievo niekas niekuomet nėra matęs; bet jei mes mylime vienas kitą, tai Dievas gyvena ir pasilieka mumyse, ir tuomet jo meilė yra tai, kas tobuliausia mūsų esybėje.

Per tai, kad jis mums yra davęs iš Savo Dvasios, mes sužinome, ar mes esame Jame, o Jis – mumyse.

Mes patys tai matėme ir galime paliudyti, kad Tėvas siuntė Sūnų, tam kad į žemės žmonių pasaulį atneštų išgelbėjimą.

Kas išpažįsta, jog Jėzuje Dievo Sūnus buvo tarp mūsų, tame gyvena Dievas, o jis – Dievuje. Mes pažinome meilę, su kuria Dievas gyvena mumyse, ir sujungėme su ja mūsų širdis.

Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dievuje, ir Dievas pasilieka jame.

Jiems pietaujant Jėzus pasakė Simonui Petrui: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu kiti?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius“. Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles“. Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis.Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kol esi jaunas, pats susijuosi ir sieki savo pasirinktų tikslų. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves link tikslų, kurių tu pats nesirinkai“. Tais žodžiais jis vaizdžiai parodė jam, kokia mirtimi Petras mirs, kad per tai būtų apreikštas Dievas.

Ir tada jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tuomet Petras atsisuko ir pamatė, kad mokinys, kurį Jėzus mylėjo, eina paskui juos. Tai buvo tas mokinys, kuris per vakarienę buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės ir klausė: „Viešpatie, kas tave išduos?“ Pamatęs jį, Petras tarė Jėzui: „Viešpatie, o kokia jo užduotis?“Jėzus atsakė: „Jei aš pavedžiau jam nešti Dvasią, kolei vėl ateisiu, tai netrukdo tau eiti tavuoju keliu. Tu sek paskui mane!“ Ir taip pasklido gandas tarp mokinių, jog tasai mokinys nemirsiąs. Bet Jėzus juk nesakė Petrui: „Jis nemirs“, tik: Jei aš pavedžiau jam nešti Dvasią, kolei vėl ateisiu, tai netrukdo tau eiti tavuoju keliu.

Šis mokinys apie viską ir liudija. Jis tai aprašė, ir mes žinome, kad jo liudijimas tikras. Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu kiekvieną atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti.

Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Tai buvo pirmas kartas, kai buvo surašomi gyventojai. Ir įvyko tai tuo laiku, kai Kvirinas valdė Sirijos provinciją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas ėjo į miestą, kuriame buvo gimęs.

Iškeliavo taip pat ir Juozapas iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi. Mat jis buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis nusprendė eiti užsirašyti kartu su Marija, savo žmona. O Marija buvo nėščia. Kai jie tenai nukeliavo, prisiartino jai metas gimdyti, ir ji pagimdė Sūnų, savo pirmagimį, ir suvystė jį vystyklais, ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

Netoli tos vietos nakvojo laukuose piemenys. Jie, pakaitomis budėdami, kiekvieną naktį ganė ir sergėjo savo bandą. Staiga jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties apreiškimo šviesa. Juos apėmė didis virpulys, bet angelas jiems tarė:

Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai žmonijai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas: Kristus, Viešpats. Štai kaip jūs jį atpažinsite: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose. Ūmai prie angelo atsirado gausūs dangaus angelų chorai. Jie garbino Dievą, giedodami:

Teapsireiškia Dievas aukštybėse,

ir ramybė žemėje geros valios žmonėms!

Kai angelai nuo jų pasitraukė ir pakilo į dangaus sferas, piemenys kalbėjo vieni kitiems: Eikime į Betliejų ir pamatykime, kaip išsipildys žodis, kurį mums paskelbė Viešpats. Jie skubiai leidosi į kelią ir rado Mariją, Juozapą ir ėdžiose gulintį kūdikį. Jį išvydę, jie įsitikino, jog kas jiems buvo pasakyta apie Kūdikį buvo tiesa. Ir jie nešė šią žinią toliau, ir visi stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija su jauduliu saugojo šiuos žodžius savo širdyje. Piemenys grįžo namo; Dieviška šviesa sklido nuo žodžių, kuriais jie visų akivaizdoje garbino ir šlovino Dievą už visa, kas buvo jiems duota išgirsti ir pamatyti. Viskas, ką jie sakė, iš tiesų išsipildė.