Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!’ Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“.

„Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi’. Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“.

Jis kalbėjo toliau: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.

Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti.Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi…’ Bet tėvas įsakė tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.

Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko’. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun.  O jis atkirto tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį’. Tėvas atsakė: ‘Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!’“

Ninetta Sombart – „Nešantis avinėlį”, Daniel Bonnell – „Tėvo atleidimas”

Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta. 

Kodėl matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?  Arba kaip gali sakyti broliui: ‘Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, kai tavo akyje rąstas?!  Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš savo brolio akies“. 

„Neduokite to, kas šventa, šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais kojomis jų nesutryptų ir atsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų“.

 „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Nes kiekvienas prašantis gauna, kiekvienas ieškantis randa, ir beldžiančiam atidaroma. Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?! Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi duotų jam gyvatę? Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų dalykų, tai juo labiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie Jį prašo. Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai Įstatymas ir Pranašai“. 

„Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo įeinančių. O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa“. 

Autorius – Döbröntei Zoltán (Napút)

Jėzus su mokiniais keliavo į Pilypo Cezarėjos kaimus. Kelyje klausė mokinius: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“ Jie atsakė: „Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, treti – dar kuriuo iš pranašų“. Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas“. Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti.

Ir jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti. Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“

Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.  O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?  Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?! Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais“.

Jis dar jiems kalbėjo: „Iš tiesų sakau jums: tarp čia stovinčių yra tokių, kurie neragaus mirties, kol išvys Dievo karalystę ateinančią su galybe“.

Autorius mums nežinomas.

Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: „Kas tu esi?“ Jis prisipažino nesigindamas. Jis prisipažino: „Aš nesu Mesijas!“ Jie ir vėl klausė: „Tai kas gi tu? Gal Elijas?“ Jis atsakė: „Ne!“ – „Tai gal tu pranašas?“ Jis atsakė: „Ne!“ Tada jie tęsė: „Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?“ 

Jis tarė:

„Aš – tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią!, kaip yra kalbėjęs pranašas Izaijas“.

Atsiųstieji buvo iš fariziejų. Jie dar jį klausinėjo: „Tai kam tu krikštiji, jei nesi nei Mesijas, nei Elijas, nei pranašas?“ Jonas jiems atsakė: „Aš krikštiju vandeniu. O tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateis, – jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio“. Tai atsitiko Betanijoje, anapus Jordano, kur Jonas krikštijo.

Rytojaus dieną, matydamas ateinantį Jėzų, Jonas prabilo: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!  Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Po manęs ateis vyras, pirmiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane. Aš jo nepažinojau, bet tam, kad jis būtų apreikštas Izraeliui, aš atėjau ir krikštiju vandeniu“. Ir Jonas paliudijo: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko virš jo. Aš jo nepažinojau, bet tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs: ‘Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia’. Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus“.

Kitą dieną tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“) , kur gyveni?“ Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą.

„Jonas Krikštytojas”. Aut. – Ottavio Vannini

Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas ir pamokslavo Judėjos dykumoje,  skelbdamas: „Keiskite savo požiūrį, nes prisiartino dangaus karalystė“.  Jis yra tas, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs: „Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Paruoškite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite Jam takus!’“ 

Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis maitinosi skėriais ir lauko medumi. Tuomet Jeruzalė, visa Judėja ir visa Pajordanė ėjo pas jį. Žmonės buvo jo krikštijami Jordano upėje ir išpažindavo savo nuodėmes. 
Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių pas jį krikštytis, jis jiems sakė: „Angių išperos, kas perspėjo jus bėgti nuo ateinančios rūstybės? Duokite vaisių, vertų atgailos! 
Ir nebandykite ramintis: ‘Mūsų tėvas – Abraomas’. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. Štai kirvis jau prie medžių šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduos gerų vaisių, bus nukertamas ir įmetamas į ugnį.  Aš jus krikštiju vandeniu, kad skatinčiau jus keisti savo sąmonę, bet Tas, kuris ateina po manęs, – galingesnis už mane, aš nevertas net Jo sandalų nuauti. Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė, ir Jis kruopščiai išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“. 

Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. 
Jonas Jį atkalbinėjo: „Aš turėčiau būti Tavo pakrikštytas, o Tu ateini pas mane!“ 
Bet Jėzus jam atsakė: „Leisk dabar tam būti! Taip mudviem dera įvykdyti visą teisumą“. Tada Jonas sutiko. 
Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Ir štai Jam atsivėrė dangus, ir Jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant Jo. Ir štai balsas iš dangaus prabilo:

„Šitas yra mano mylimas Sūnus, jame aš apsireikšiu“. 

„Jėzaus krikštas Jordane”, aut. – Herrad von Landsberg (iš Hortus Deliciarum enciklopedijos, apie 1175 m.)

Paskui Jėzus su mokiniais atėjo į Judėjos kraštą ir, ten su jais būdamas, krikštydino. Taip pat ir Jonas krikštijo Enone, netoli Salimo, nes ten buvo daug vandens ir žmonės ten rinkdavosi krikštytis. Tuomet Jonas dar nebuvo įmestas į kalėjimą.

Tarp Jono mokinių ir vieno žydo iškilo ginčas dėl apsivalymo apeigų. Tad jie atėjo pas Joną ir pranešė: „Rabi, vyras, kuris buvo su tavimi Užjordanėje, kurį tu paliudijai, jis taip pat ėmė krikštyti, ir visi bėga pas jį.“ 

Jonas atsakė: „Žmogus negali nieko pasiimti, jeigu nebus jam duota iš dangaus. Jūs patys galite man paliudyti, jog esu sakęs: Aš ne Mesijas! Aš siųstas būti tik jo pirmtaku.

Kas turi sužadėtinę, tas sužadėtinis, o sužadėtinio bičiulis, kuris šalia stovi ir girdi, džiaugte džiaugiasi jaunikio balsu. Šiam mano džiaugsmui dabar jau nieko netrūksta. Jam skirta augti, o man ­ mažėti.“

Kas iš aukštybių ateina, Tas už visus viršesnis, o kas iš žemės, – žemiškas yra ir žemiškai kalba. Kas iš dangaus ateina, Tas už visus viršesnis. 

Jis liudija, ką matė ir girdėjo, tik niekas Jo liudijimo nepriima.  O kas Jo liudijimą priima, tas pripažįsta, jog Dievas teisus,  juk ką Dievas yra siuntęs, Tas kalba Dievo žodžius, nes Dievas teikia Dvasią be saiko.  Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į Jo rankas. Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas netiki Sūnumi – gyvenimo nematys: ant jo pasilieka Dievo rūstybė. 

Jonas Krikštytojas. Izenheimo altoriaus detalė. Aut. – M. Grünewald, Kolmaras (Prancūzija)

Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus Evangelijos pradžia. Kaip pranašo Izaijo parašyta:

Štai Aš siunčiu pirma Tavęs savo Angelą; jis turi nutiesti Tau kelią. Skamba vienatvėje šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią, ištiesinkit jam takus!

Taip pasirodė dykumoje Jonas Krikštytojas. Jis skelbė krikštą, sielos atsivertimo ir pasaulio suvokimo kelią, kuris išlaisvina iš nuodėmės. Pas jį traukė žmonės iš visos Judėjos ir Jeruzalės. Jie buvo jo krikštijami Jordano upėje, ir išpažindavo savo nuodėmes.

Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė džiovintus vaisius ir laukinį medų. Jis skelbė:

Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo apavo dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia.

Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Staiga, Jėzui brendant iš vandens, Jonas pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant Jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: Tu mano mylimasis Sūnus, Tavyje aš apsireiškiu.

Ninetta Sombart „Krikštas”

Dar kitą dieną, išvykdamas į Galilėją, Jėzus sutiko Pilypą ir jam tarė: „Sek paskui mane!“ Pilypas buvo kilęs iš Betsaidos – Andriejaus ir Petro gimtojo miesto.

Pilypas sutiko Natanaelį ir sako jam: „Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus“. Natanaelis atšovė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“ Pilypas atsakė: „Eik ir pasižiūrėk!“ 

Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“. O Natanaelis jam sako: „Iš kur mane pažįsti?“ Jėzus atsakė: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave“. Natanaelis sušuko: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“ Jėzus atsakė: „Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu? Tu pamatysi didesnių dalykų“.

 Ir pridūrė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“.

Autorius – J. Kirk Richards

Buvo vienas žmogus iš fariziejų ordino, vardu Nikodemas, tarp žydų jis buvo aukštos padėties didžiūnas. 

Jis atėjo pas Jėzų nakties apsuptyje ir pasakė: Rabi, mes žinome, kad tu kaip didis mokytojas atėjai iš Dieviškų pasaulių, nes nei vienas žmogus negalėtų daryti dvasios darbų, panašių į tuos, kuriuos darai tu, jei pats Dieviškas pasaulis neveiktų jame. Jėzus atsakė: Iš tiesų sakau tau: Kas negimė naujai iš visatos aukštybių, negali regėti Dievo karalystės.

Nikodemas paklausė: Bet kaip gali gimti žmogus, jei jis jau yra nebejaunas? Argi jis gali sugrįžti į motinos įsčias, kad gimtų naujai? Jėzus atsakė: Iš tiesų, sakau tau: Kas nepatyrė naujo gimimo iš vandens galios ir iš dvasios kvėpavimo dvelksmo, tas negali rasti įėjimo į Dievo karalystę. Kas gimė iš žemės, ir pats yra žemiškos prigimties, o kas gimė iš dvasios kvėpavimo, pats yra dvasia.

Todėl nesistebėk, jog pasakiau tau: jums reikia atgimti iš aukštybių. Dvasia – kaip vėjas – pučia, kur nori. O tu, nors ir girdi jo ošimą, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina.

Toks yra ir kiekvienas, gimęs Dvasios kvėpavimu.

Tuomet Nikodemas paklausė: Kaip to pasiekti? Jėzus jam atsakė: Tu esi mokytojas tarp tautos vadų ir nežinai kaip? Iš tiesų sakau tau: Mes kalbame apie tai, ką suvokiame, ir pripažįstame tai, ką matėme. Bet jūs nepriimate mūsų liudijimo. Kai kalbėjau jums apie žemiškus dalykus, jūs netikėjote manimi; tad kaip gi norite manimi patikėti, kai kalbu jums apie dangiškuosius? Dar niekas nėra pakilęs į dvasios pasaulius, kas nėra iš jų nužengęs; ir tai yra Žmogaus Sūnus, kurio esybė priklauso dangui.

Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jaučia širdyje jėgą, taptų aukštesniosios belaikės būties dalininku.

Dievas Tėvas tuo apreiškė savo meilę žmonėms, kad atidavė jiems viengimį – vien iš Jo paties gimusį – Sūnų. Nuo šiol niekas nepražus, jei prisipildys Jo jėgos, bet priešingai, gaus dalį belaikėje aukštesniojoje būtyje. Tėvas atsiuntė Sūnų į pasaulį ne tam, kad jis žmones teistų, bet kad juos išgelbėtų.

„Nikodemas lanko Jėzų” (eskizas), aut. Henry Ossawa Taner

Viešpats išgirdo, kad tarp fariziejų sklando gandas, kad Jėzus daugiau krikštija ir susilaukia gausiau mokinių, negu Jonas. Iš tikrųjų pats Jėzus ne krikštydavo, tik jo mokiniai. Todėl jis paliko Judėją ir vėl išėjo į Galilėją.

Jam reikėjo eiti per Samariją, taigi jis užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo tos žemės, kurią Jokūbas buvo padovanojęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį, o buvo apie vidurdienį.

Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: Duok man gerti. Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nupirkti maisto. Samarietė atsakė: Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti? Juk žydai vengia bendrauti su samariečiais.

Jėzus jai tarė: Jei tu bent ką nors žinotum apie tą jėgą, kurią mums dovanoja Dievas ir atpažintum tą, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, tai pati galėtum jo prašyti, ir jis tau duotų gyvojo vandens! Moteris atsiliepė: Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!

Jėzus atsakė: Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius. Vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme gyvojo vandens, tekančio į amžinąjį gyvenimą.

Tuomet moteris sušuko: Viešpatie, duok man tokio vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai.

Jis atsiliepė: Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia. Moteris atsakė: Aš neturiu vyro. Jėzus jai tarė: Tu sakai tiesą, kad neturi vyro, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei.

Moteris atsiliepė: Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs [judėjai] tvirtinate, kad tik Jeruzalė esanti vieta, kur galima jį garbinti.

Jėzus atsakė: Moterie, tikėk manimi: ateina laikas, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate. Mes garbiname, kartu ir pažindami. Todėl judėjų tarpe turi būti paruoštas žmonijos išgelbėjimas. Ateis laikas, ir jis jau arti, kai tikrasis Dievo Tėvo garbinimas vyks dvasios jėga ir pažįstant Tiesą. Nes ir pačiam Tėvui reikalingi žmonės, kurie jam tarnauja tokiu būdu. Dievas yra dvasia, ir jį garbinantys turi tai daryti dvasios jėga ir pažindami Tiesą.

Moteris jam sako: Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas, kurį vadina Kristumi. Atėjęs jis mums viską paskelbs. Jėzus jai taria:

Tai Aš, kuris su tavimi kalbu!

„Samarietė”, Macha Chmakoff