Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas. Ten jis turėjo apsieikšti mergelei, sužadėtai su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų. Mergelės vardas buvo Marija.

Angelas prisiartino prie jos ir tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi, palaiminta tu tarp moterų“. Marija sumišo, jo žodžiai ją labai sukrėtė. Ką reiškia toks sveikinimas? Tuomet angelas jai tarė:

„Nebijok, Marija. Kupina malonės lenkiasi prie tavęs Dievo Dvasia. Tu pradėsi įsčiose vaisių ir pagimdysi Sūnų, ir pavadinsi jį Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus.

Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“.

Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė apšvies tave; ir šventas kūdikis, kurį pagimdysi, bus vadinamas Dievo Sūnumi.Antai tavoji giminaitė Elžbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga. Iš dvasios pasaulių nenuskamba joks žodis, kuriam nebūtų duota galia tapti tikrove žemėje. Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė. Tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas nuo jos pasitraukė.

„Apreiškimas Marijai” – aut. Hans Wulz (1909-1985)

„Apreiškimas Marijai” – aut. Hendrick Goltzius (1558-1617)

Detalės iš „Apreiškimo Marijai”,

aut. Beate-Heinen (1987), Fra Angelico (apie 1432), aut. Gerard David (apie 1510)

Dėl laiko ir valandos, broliai, nėra reikalo jums rašyti. Jūs patys gerai žinote, kad Viešpaties diena užklups lyg vagis naktį. Kai žmonės kalbės: „Gyvename ramiai ir saugiai“, tada juos ir ištiks netikėtas žlugimas, tarytum gimdymo skausmai nėščią moterį, ir jie niekur nepabėgs. Bet jūs, broliai, neskendite tamsoje, tam kad toji diena neužkluptų jūsų lyg vagis naktį. Nes jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Mūsų esmės nepersmelkia nei naktis, nei tamsa. Todėl nemiegokime, bet budėkime ir būkime blaivūs!

Mat kas miega, tampa nakties grobiu, ir pasigeriantys turi nakties prigimtį.

O mes, priklausydami dienos šviesai, norime būti blaivūs, apsirengę tikėjimo bei meilės šarvais ir ant galvos užsidėję išganymo vilties šalmą.

Nes Dievas paskyrė mus ne tam, kad taptume didžios rūstybės auka. Jis nori, kad įgytume dalį išganyme, kuris pasiekiamas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Jis numirė už mus, kad mes ar budėdami, ar miegodami, susivieniję su juo įgytume tikrąjį gyvenimą. Todėl visaip guoskite ir stiprinkite vienas kitą, budinkite vienas kitame vidinės esmės jėgą, ką jūs jau ir darote.

Taigi, mano broliai, mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano džiaugsme ir mano šlovės vainike, – tvirtai stovėkite Viešpaties Aš jėgoje!

Nuolat džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl jums kartoju: džiaukitės!

Jūsų sielų gerumas teatvers visiems akis.

Viešpats yra arti!

Palikite rūpesčius, ir visus savo prašymus kreipkite į Dievišką pasaulį, maldose keldami į aukštybes dėkingumo kupinas aukojimo mintis. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, tesergės jūsų širdis ir mintis Kristaus esybėje.

Ir galiausiai ką noriu pasakyti, mielieji broliai: kreipkite savo mintis į visa, kas teisinga, tikra ir tauru, kas gera ir šventa, ką malonu matyti ir gera girdėti, į visa, kas dorybinga ir girtina.

Visa, ko jus mokiau ir ką jums daviau, ką iš manęs girdėjote ir matėte, visa tai paverskite darbais.

Ir tuomet ramybės Dievas bus su jumis!

Bus ženklų Saulėje, Mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės ims prarasti protą iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį. Netgi dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse, apsuptą didžių pasaulio galybių ir apšviestą apreiškimo dvasių šviesos.

Tačiau kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“.

Ir jis jiems pasakė palyginimą: „Stebėkite figmedį bei kitus medžius. Kai jie ima sprogti, jūs žinote arti esant vasarą. Taip pat pamatę tai dedantis, žinokite, kad Dievo karalystė arti. Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, iki visa tai įvyks. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.

Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo juslinių troškimų, baimės ir išorinio pasaulio rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus. Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“.

Paskui aš regėjau keturis angelus, stovinčius keturiuose žemės kampuose. Savo jėga jie laikė keturis žemės vėjus, kad vėjas nepūstų nei žemėje, nei jūroje, nei medžių viršūnėse. Ir išvydau kitą angelą, pakylantį ten,kur pateka Saulė. Jis turėjo Gyvojo Dievo galios antspaudą. Jis šaukė skardžiu balsu keturiems angelams, kurių nuožiūrai buvo atiduota žemė ir jūra: „Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžių viršūnėms, kol paženklinsime mūsų antspaudu kaktas tų, kurie tarnauja mūsų Dievui!“ Ir aš išgirdau paženklintųjų skaičių. Turi būti paženklinti šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai iš visų Izraelio vaikų giminių:

Iš Judo giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų,

iš Rubeno giminės dvylika tūkstančių,

iš Gado giminės dvylika tūkstančių,

iš Asero giminės dvylika tūkstančių,

iš Netfalio giminės dvylika tūkstančių,

iš Manaso giminės dvylika tūkstančių,

iš Simeono giminės dvylika tūkstančių,

iš Levio giminės dvylika tūkstančių,

iš Isacharo giminės dvylika tūkstančių,

iš Zabulono giminės dvylika tūkstančių,

iš Juozapo giminės dvylika tūkstančių,

iš Benjamino giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų.

Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsirengę baltais drabužiais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu:

„Šventas mūsų Dievas, sėdintis soste, ir Avinėlis!“

„Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“O visi angelai, stovėjo aplink sostą ir vyresniuosius, ir keturias būtybes: jie parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, kalbėdami:

„Amen, Palaiminimas, Apreiškimas, Išmintis, padėkos Auka, Sielos orumas, pasaulinė Galybė, ir Dvasios stiprybė – visa tai priklauso mūsų Dievui per amžių amžius. Amen.“

Ir vienas iš vyresniųjų, pradėjęs kalbėti, manęs paklausė: Kas yra tie baltais drabužiais? Iš kur jie atėjo? Aš jam atsakiau: Viešpatie, tu žinai. Jis man tarė: Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo drabužius, juos nušviesino ir išbaltino Avinėlio krauju. Todėl jie gali stovėti prieš Dievo sostą ir tarnauti Jam dieną naktį Jo Šventovėje. O Sėdintysis soste yra jų Valdovas, ir gyvena juose.

Jie nebealks, nebetrokš, neįveiks jų saulės kaitra nei jokia ugnis. Nes Avinėlis, kuris stovi prieš sostą, bus jų Ganytojas ir ves juos prie šaltinių, iš kurių teka gyvybės vanduo. Ir Dievas nušluostys ašaras nuo jų akių“.

Paveikslo autorius – Gebhard Fugel

Laodikėjos bendruomenės angelui rašyk:

Taip kalba Amen, ištikimasis ir teisusis liudytojas, Dieviškos kūrybos pradžia.

Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas! O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos.

Tu gi sakai: „Aš esu pralobęs ir viską turiu, ir nieko man nebereikia“ Tu nežinai, koks esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas.

Štai tau mano patarimas: pirk iš manęs ugnyje išgryninto aukso, kad vėl taptum turtingas, ir baltus drabužius, kad turėtum ką apsirengti, ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, bei tepalo pasitepti akims, kad praregėtum.

Ugdomi likimo smūgių – tai tie, kuriuos aš myliu.

Tad būk uolus, ir pakeisk savo sielos įpročius, bei savo pasaulio suvokimą.

Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu. Kas išgirs mano balsą ir atvers man duris, pas tą Aš užeisiu ir valgysiu su juo šventąją vakarienę, o jis su manimi.

Kas atlaikys išbandymą, tam aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo jo soste.

Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia bendruomenėms!“

Autorius – Ladislav Záborský

„Sardų bendruomenės angelui rašyk: ‘Tai jums sako tas, kuris laiko septynias Dievo kuriančias dvasias ir septynias žvaigždes.

Aš matau tavo darbus: tu vadiniesi gyvu, bet esi miręs.

Prabusk ir stiprink, kas tavo sieloje dar gyva, kad ir tai nenumirtų!

Aš nematau, kad tavo darbai Dievo akivaizdoje būtų tikri.

Atgaivink savyje prisiminimą apie viską, ką sužinojai ir išgirdai iš dvasinių pasaulių. Puoselėk visa tai savyje ir keisk savo sielos įpročius bei pasaulėžiūrą.

Jei neprabusi, aš ateisiu kaip vagis. Ir nežinosi, kurią valandą tave užklupsiu.

Vis dėlto tu Sarduose turi, tegul ir nedaugelį, žmonių,kurie nėra susitepę drabužių. Apsirengę baltai, jie eis mano keliu. Jie to kelio verti.

Kas atlaikys išbandymą, taip pat bus aprengtas baltais drabužiais, ir aš jo vardo ne ištrinsiu iš gyvenimo knygos. Aš išpažinsiu jo vardą savo Tėvo ir jo angelų karalysčių akivaizdoje’.

Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia kalba bendruomenėms“.

Jėzaus Kristaus Apreiškimas, kurį Dievas jam davė, kad jis atskleistų savo tarnams, kas įvyks ateityje ir greitai artinasi. Šį Apreiškimą jis perteikė ženklais, ir per savo angelą jis pasiuntė jį savajam tarnui Jonui, tad šis kalba kaip dieviško pasaulinio žodžio ir Jėzaus Kristaus likimo, kurį pats regėjo, liudytojas. Tebus palaimintas tas, kuris skaito šios pranašystės žodžius, ir tie, kurie ją girdi ir supranta, ir visi, kurie tai, kas šioje knygoje parašyta, išsaugoja savo sieloje. Nes laikas yra arti.

Jonas rašo septynioms Azijos bendruomenėms:

malonė ir ramybė jums nuo to, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, ir nuo septynių kuriančių dvasių, esančių prieš jo sostą, ir nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo liudytojo, mirusiųjų pirmgimio, žemės karalių valdovo.

Jis kreipėsi į mus su meile ir kraujo galia sutraukė mums uždėtus nuodėmės pančius.Jis pakylėjo mus į tikrąjį karališką orumą ir padarė iš mūsų kunigus Dievo, savojo Tėvo, akivaizdoje. Jo yra visa dvasinė šviesa ir visa sielos galia per amžių amžius. Amen.

Štai jis ateina su debesimis, ir išvys jį kiekviena akis, net ir tie, kurie jį perdūrė. Visos žemės kartos patirs, ką tai reiškia – susitikti su Juo. Taip, Amen.

Aš esu Alfa ir Omega, taip sako Viešpats, mūsų Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis.

Aš, Jonas, jūsų brolis ir likimo bendrininkas – varge, karalystėje bei ištvermėj, kurią randame Jėzuje, aš buvau saloje, vardu Patmas, dėl Dievo žodžio ir mano liudijimo apie Jėzų. Aš turėjau dvasios pagavą Viešpaties dieną ir išgirdau sau už nugaros galingą balsą, tarsi trimitą, bylojantį:

„Ką matai, surašyk į knygą ir pasiųsk septynioms bendruomenėms: į Efezą, į Smirną, į Pergamą, į Tiatyrus, į Sardus, į Filadelfiją ir Laodikėją“.

Tuomet aš atsigręžiau pažiūrėti balso, kalbėjusio su manimi. Ir atsigręžęs išvydau septynis aukso žibintuvus, o žibintuvų viduryje – panašų į Žmogaus Sūnų, apsivilkusį ilgu banguojančiu drabužiu ir persijuosusį per krūtinę aukso juosta.

Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, jo akys tarsi ugnies liepsna, jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį, ir jo balsas buvo tarytum didžių vandenų šniokštimas.

Dešinėje rankoje jis laikė septynias žvaigždes, iš jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, o jo veidas buvo tarytum saulė, žibanti visu skaistumu.

Jį išvydęs, aš puoliau jam po kojų tarsi negyvas. Bet jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai nešu gyvenimą per visus amžius. Aš turiu mirties ir šešėlių pasaulio raktus. Tad užrašyk, ką būsi regėjęs, kas yra ir kas turi vėliau įvykti. Štai septynių žvaigždžių, kurias regėjai mano dešinėje, ir septynių aukso žibintuvų paslaptis: septynios žvaigždės – tai septynių bendruomenių angelai, o septyni žibintuvai – tai septynios bendruomenės.

Grace Carol Bomer darbas „The Vision of The Seven Golden Lampstands” (Septynių aukso žibintuvų vizija)

Iš tiesų, sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas yra vagis ir plėšikas. O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso, o jis šaukia jas visas vardu ir išsiveda iš gardo. Išsivedęs visas, jis eina jų priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą. Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimojo balso. Taip Jėzus kalbėjo jiems palyginimais, bet jie nesuprato, apie ką Jis jiems kalbėjo. 

O Jėzus kalbėjo toliau:

Iš tiesų, sakau jums: Aš – tai avių vartai. Visi, kurie trukdo Aš kelią, yra vagys ir žmogžudžiai. Bet avys jų neklauso. Aš esu vartai. Kas įeina per mane, bus išgelbėtas. Jis mokosi peržengti Slenkstį į vieną ir į kitą pusę, ir jis ras maisto savo sielai, kaip ir avys randa maisto pievoje. Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti. O Aš ateinu kaip tikrasis Aš, kad jūs turėtumėte gyvenimą, ir turėtumėte jo apsčiai.

Aš esu gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis atiduoda savo gyvybę ir sielą. O samdinys nėra tikras ganytojas, jam avys nerūpi; pamatęs sėlinantį vilką, jis palieka avis likimo valiai, o pats pabėga, ir vilkas drasko jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.

Aš esu gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę ir sielą.

Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės. Ir jas man reikia atvesti; ir jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė aplink vieną Ganytoją.

Todėl ir myli mane Tėvas, nes aš atiduodu savo gyvybę ir savo sielą, ir per tai vėl jas atgaunu. Niekas negali atimti iš manęs mano gyvybės, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokia yra užduotis, kuri duota man manojo Tėvo. 

Autorius – Ladislav Zaborsky

Autorius mums nežinomas

Gausiai miniai susirinkus aplink Jėzų ir žmonėms iš visų miestų skubant pas Jį, Jis kalbėjo palyginimu: 
„Sėjėjas išėjo sėti savo sėklos. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito palei kelią, buvo sumindžioti, ir dangaus sparnuočiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolos, ir išdygę nudžiūvo, nes jų šaknys neturėjo kur įsitvirtinti.  Dar kiti nukrito tarp erškėčių, ir tie, kartu išaugę, nusmelkė juos. O dar kiti nukrito į gerą žemę ir išaugę davė šimteriopą derlių“. Tai papasakojęs, Jis sušuko: „Kas turi ausis klausyti – teklauso!“ 

Jo mokiniai paklausė: „Ką reiškia šis palyginimas?“ Jis atsakė: „Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad ‘žiūrėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų’“. 

„Palyginimas štai ką reiškia: sėkla yra Dievo Žodis. 

Palei kelią – tai tie, kurie jo klausosi, bet tada sukyla priešininko jėgos ir atima Žodį iš jų širdžių, kad jų tikėjimas ir pasitikėjimas neatneštų jiems išgelbėjimo. Ant uolos – tai žmonės, kurie, išgirdę Žodį, su džiaugsmu jį priima ir kurį laiką tiki. Tačiau jis negali išleisti šaknų tose širdyse, nes atėjus išbandymų valandai, jie nesikliauja Žodžiu. Sėkla, kritusi tarp erškėčių, – tai tie, kurie išgirdo, bet, eidami toliau, renkasi įprastus rūpesčius, turtus bei gyvenimo paviršutiniškumą. Tokiai sėklai nelemta subrandinti vaisiaus. Sėkla nukritusi į gerą žemę – tai tie, kurie klauso žodžio, priima bei saugo jį taurioje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu“. 

„Sėjėjas” – aut. Vincent Van Gogh (1888)