Dangaus karalystė panaši į šeimininką, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. Išėjęs apie trečią valandą, jis ėjo gatve, ir pamatė kitus darbininkus, stovinčius turgaus aikštėje be darbo, ir tarė jiems: Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir jūs gausite, kas jums priklauso! Ir jie nuėjo. Taipogi išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis padarė tą patį. Kai vienuoliktą valandą jis dar kartą išėjo iš namų, tai rado dar kitus bestovinčius ir paklausė jų: Kodėl jūs stovite visą dieną be darbo? Tie atsakė: Kad niekas mūsų nepasamdė. Jis tarė jiems: Eikite ir jūs į vynuogyną. C

Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepė ūkvedžiui: ‘Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pirmiausiai paskutiniams, po to priešpaskutiniams, ir baigdamas pirmaisiais!

Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo tik po denarą. Jie paėmė atlygį, bet ėmė murmėti prieš šeimininką ir sakė: Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sumokėjai visiems vienodai, nors mes nešėme visos dienos kaitrą ir naštą.

Tuomet šeimininkas vienam jų atsakė: Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Pasiimk, kas tavo, ir eik. Savo gera valia aš daviau ir šitam paskutiniam tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo turto, kaip noriu?! Todėl nežiūrėk į mane piktai dėl to, kad aš geras.

Taip paskutinieji taps pirmi, o pirmieji ­ paskutiniai.

Pats Dievas, kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa!, sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo apsireiškimą, spindintį Kristaus veide. Šį lobį mes nešiojamės savyje trapiuose žemiškuose induose ir žinome, kad visa kuriančioji galia plaukia iš Dievo. Ji nėra mūsų. Mes visaip slegiami sunkumų, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet neprarandame vilties.  Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę.  

Mes, gyvieji, kiekvieną valandą esame arti mirties, kurią ir Jis kentėjo žemėje, tam, kad mes neštume savyje Jo šviečiantį gyvenimą.

Todėl nenusiminkime. Mūsų išorinis žmogus vis nyksta, bet mūsų vidinis žmogus atsinaujina diena iš dienos. Skausmas, kurį patiriame žemėje, yra trumpalaikis ir neturi jokios galios; tačiau jis suteikia galimybę mūsų amžinajai būtybei atsiskleisti visu savo tikrumu, visu savo šviesos spindesiu. Te mūsų žvilgsnis neužtemdo ir neprikausto žemiški dalykai; tegul jis kyla dvasios link. Regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini.

„Saulė” – aut. Van Gogh

Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elžbietą. Vos tik Elžbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elžbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta.“

O Marija prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas!

Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso. Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia. Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą,  kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams . Abraomui ir jo palikuonims per amžius.“

Marija prabuvo pas Elžbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus.

„Apsilankymas” (Antependiumo detalė, apie 1410 m., Frankfurto taikomosios dailės muziejaus muziejaus eksponatas)

Ir aš išvydau: štai Avinėlis, bestovįs ant Siono kalno, o aplink jį šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai tų, kurių kaktose įrašytas Jo Vardas ir Jo Tėvo Vardas.

Aš išgirdau iš dangaus balsą, tarsi didelių vandenų šniokštimą ir tarsi galingo griaustinio dundėjimą.

Bet balsas, kurį girdėjau, buvo ir tarytum arfininkų, skambinančių arfomis ir giedančių naują giesmę priešais Sostą, keturias būtybes ir priešais vyresniųjų ratą, grojimas. Niekas negali išmokti tos giesmės, išskyrus tuos šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius, išsilaisvinusius iš žemiškos vergijos.

Tai tie, kurie nesuteršė savo dvasios esmės žemesniais dalykais, todėl jie – nesuteptos tyros būtybės. Jie eina paskui Avinėlį, kur tik veda jo kelias. Jie yra atpirkti iš žmonijos, kaip būsimos žmonijos pradžia, priklausančios Dievui ir Avinėliui. Iš jų lūpų neišeina nei vienas melagingas žodis. Jie – nesuteptos, skaidrios būtybės.

Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu. Jis nešė amžinąją Evangeliją, kad paskelbtų ją gyvenantiems žemėje – visoms tautoms, gentims, kalboms ir rasėms. Jis šaukė galingu balsu: Garbinkite Dievišką pasaulį – viso apreiškimo šaltinį. Atėjo Dievo sprendimo valanda. Nuolankiai šlovindami, kilkite pas dangaus ir žemės, jūros ir visų vandenų Kūrėją!

Paskui jį skrido antras angelas, kuris kalbėjo: Krito, krito didis Babilono miestas, kuris savo paleistuvystės vynu pripildė visas pasaulio tautas!

Ir kitas trečias angelas lydėjo juos, šaukdamas skardžiu balsu: Kas garbina žvėrį ir jo atvaizdą ir priima ant savo kaktos ar ant rankos jo ženklą, tas gers Dievo įniršio vyno, įpilto ir neatmiešto jo rūstybės taurėje.

Ugnies ir sieros kančias teks jiems kentėti šventųjų angelų ir Avinėlio akyse. Jų kentėjimų dūmai kils per amžių amžius; ir jie neturės atilsio nei dieną, nei naktį. Štai kas nutiks tiems, kurie garbina žvėrį bei jo atvaizdą ir priima jo vardo ženklą.

Apsaugos čia tik viena – ištikimųjų dvasiai kantrybės jėga, tų, kurie laikosi Dieviško tikslo ir tikėjimo, įgijusio Jėzaus veidą.

Ir aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris tarė: Rašyk: Nuo šiol palaiminti mirusieji, kurie miršta Kristuje. Taip, – sako Dvasia, – jie atras ramybę po savo vargų. Jie nepraras tikrųjų gyvenimo vaisių savo sielos kelyje.

Ir aš regėjau: štai, šviesus debesis. O ant debesies – panašus į Žmogaus Sūnų. Ant jo galvos aukso karūna, o rankoje Jis laiko aštrų pjautuvą.

Iš šventyklos išėjo dar vienas angelas, kuris šaukė galingu balsu ateinančiam ant debesies: Paleisk darban savo pjautuvą ir pjauk, nes išmušė pjūties valanda. Žemės derlius jau prinokęs.

Tuomet sėdintysis ant debesies braukė savo pjautuvu virš žemės, ir derlius buvo nupjautas.

Dar kitas angelas išėjo iš dangaus šventyklos, taip pat turintis aštrų pjautuvą. Ir dar vienas angelas išėjo nuo altoriaus; jam buvo duota valdžia ugniai. Jis didžiu balsu sušuko Angelui, turinčiajam aštrų pjautuvą: Paleisk darban savo aštrųjį pjautuvą ir nurink vynmedžio derlių žemės vynuogyne, nes uogos jau prisirpo.

Tada angelas perbraukė savo pjautuvu virš žemės ir nurinko žemės vynuogyno derlių, ir sumetė vynuogių kekes į didžiulį Dievo valia nulemto likimo spaustuvą.

Ir uogos buvo sutrintos spaustuve už miesto. Ir išsiveržė iš spaustuvo kraujas tūkstančio šešių šimtų stadijų atstumu, o jo gylis buvo arkliams iki žąslų .

14 amžiaus gobeleno detalė (Anžerio pilis (Château d’Angers), Prancūzija)

Gento altoriaus detalė, 14 amžius (Hubert van Eyck, Saint Bavo’s Cathedral)

Jonas, išgirdęs kalėjime apie Kristaus darbus, nusiuntė savo mokinius jo paklausti:  „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Jėzus atsakė: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote:  aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena.  Ir palaimintas, kuris randa manąją esatį, neprarasdamas savęs“.

Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausiasis dangaus karalystėje didesnis už jį.  

Nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia. Visi pranašai ir Įstatymas pranašavo iki Jono,  ir jeigu norite priimti, tai  jis yra tas Elijas, kuris turi ateiti.

Kas turi ausis, teklauso!

Kalkakmeninis Jono Krikštytojo reljefas (Zakintas, Bizantijos ir krikščionybės muziejus, Graikija)

 Atvykęs į Jerichą, Jėzus ėjo per miestą.  Ten buvo žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis. Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes pats buvo žemo ūgio. Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes jis turėjo tenai praeiti. 

Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“. Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį. Tai matydami, visi murmėjo: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!“ O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“. Jėzus tarė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis.  Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“.

„Zachieju ” – aut. Maria Laughli

Autorius mums nežinomas

Artėjo žydų šventė, ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Jeruzalėje, prie Avių vartų, buvo tvenkinys, žydiškai vadinamas Betzata, turintis penkias dengtas stogines besimaudantiems. Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, paralyžuotų, luošų, laukiančių, kada sujudės vanduo. Nes tam tikru laiku Angelas savo esybės jėga nusileisdavo į tvenkinį, ir tada vanduo imdavo judėti ir pakildavo. Pirmas, kuris įeidavo į tą judantį vandenį, pasveikdavo, kad ir kokia liga jis būtų sirgęs. Tarp ligonių ten buvo vienas žmogus, kurį liga kankino jau trisdešimt aštuonerius metus. Kai Jėzus jį pamatė ten gulintį ir sužinojo, kiek laiko jisai sirgo, jis jo paklausė: „Ar turi valią pasveikti?“ Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane“. Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti.

Toji diena buvo šabas. Todėl žydai užsipuolė išgydytąjį: „Šiandien šabas, tau negalima nešti gulto“. Jis paaiškino: „Tas, kuris mane pagydė, man liepė: ‘Imk savo gultą ir eik!’“

Jie klausinėjo: „O kas tasai žmogus, kuris tau liepė: ‘Imk ir eik’?“ Išgydytasis nežinojo, kas jis buvo. O Jėzus buvo pasitraukęs nuo minios, susirinkusios toje vietoje.

Vėliau Jėzus jį sutiko šventykloje ir tarė: „Štai dabar tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų kas blogesnio!“ Žmogus nuėjo ir pranešė žydams, kad jį išgydė Jėzus. Ir žydai ėmė persekioti Jėzų, ieškodami, kaip jį nužudyti už tai, kad jis gydė šabo dieną.

O Jėzus jiems sakydavo: Iki šiolei visi mano darbai ėjo iš Tėvo. Bet nuo šiol veikia Esybė, gyvenanti manyje. Užtat žydai dar labiau ieškojo progos jį nužudyti, nes jis ne tik ne paisydavo šabo, bet ir vadino Dievą savuoju Tėvu, šitaip lygindamas save su Dievu.

Angelas parodė man spindinčio tyrumo, tarsi kristalas, gyvybės vandens upę. Ji teka nuo Dievo ir Avinėlio sosto.

Viduryje miesto gatvių, iš abiejų upės pusių, auga gyvybės medis, duodantis dvylika derlių, kiekvieną mėnesį vedantis vaisių. To Medžio lapai tarnauja tautoms kaip gydantis vaistas. Jų dėka bet koks prakeiksmas praranda savo galią.

Tame Mieste stovės Dievo ir Avinėlio sostas, ir jo Ištikimieji atliks priešais Jį šventąją tarnystę. Jie regės jo veidą, o jo vardas nušvis jų kaktose.

Nakties nebebus, jiems nereikės nei žiburio, nei saulės šviesos, nes pats Viešpats Dievas jiems švies. Ir jie taps karaliais per amžių amžius.

Tuomet jis man pasakė: Tai tikėjimo ir pažinimo žodis. Viešpats, iš kurio šaltinio – Dieviško ir esminio – buvo duotas Apreiškimas visom pranašų dvasioms, pasiuntė savąjį Angelą jo Ištikimiesiems, kad parodytų, kas turi įvykti netrukus.

Štai aš veikiai ateinu!

Palaimintas, kuris priima į savo širdį ateitį atskleidžiantį šios knygos žodį.

Aš, Jonas, visa tai mačiau ir girdėjau. Išgirdęs ir pamatęs aš puoliau po kojų Angelui,kuris visa tai parodė.

Bet jis įspėjo: „Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir tavo broliai pranašai, ir visi, kurie laikosi šios knygos žodžių. Vien tik Dievą dera tau garbinti.

Ir jis sako man: Neužantspauduok šios knygos žodžio, parodančio ateitį. Laikas trumpas, jis jau arti!

Tas, kuris dabar nutolęs nuo gėrio, ir liks nutolęs nuo gėrio. Tas, kuris susitepęs, ne kartą ir vėl susiteps. Bet tas, kuris dabar pasišvenčia aukštesniajai būčiai, galės ir ateityje iš aukštesniosios būties semtis savo gyvenimui. O tas, kuris persmelktas dvasios, taps dar dvasingesnis.

Štai aš veikiai ateinu. Aš būsiu likimo Viešpats; kiekvienam suteiksiu galimybę pagal jo darbus išlyginti jo paties likimą.

Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžių Pradžia ir Pasaulio tikslas.

Palaiminti, kurie išsiplauna savo šventinius drabužius. Jie įgys teisę į gyvybės medį ir galės įžengti pro vartus į miestą.

O lauke teks pasilikti nepašvęstiesiems, kurie naudojo magiją, ėjo nešvariu sielos keliu, skleisdami aplink save mirtį, tarnavo demoniškoms jėgoms ir savo mąstymu bei darbais iškreipė tikrąją būtį.

Aš, Jėzus, pasiunčiau jums savo angelą, kad jis jūsų bendruomenėse paliudytų šį žodį.

Aš esu Dovydo šaknis ir atžala, žėrinti aušrinė žvaigždė!

Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: Ateik! Ir kas girdėjo kvietimą, taip pat teatsiliepia: Ateik! Kiekvienas, kuris trokšta: ateik. Kiekvienas, kuris nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens.

Kiekvienam, kuris klauso šios knygos pranašystės žodžių, aš paverčiu ją vidine jėga. Kam ji nieko nesako, tam padės dvasinis pasaulis, vesdamas jį per išbandymus, aprašytus šioje knygoje. Kam šios knygos žodžiai – sunki našta, Dvasinis pasaulis atims jo dalį nuo gyvybės medžio ir šventojo miesto, kurie aprašyti šitoje knygoje.

Tas, kuris duoda galią šiems žodžiams, Jis sako: Taip, aš veikiai ateinu!

Taip, Amen, ateik, Jėzau, mūsų Viešpatie!

Viešpaties Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, malonė tebus su jumis visais, kurie yra Jo pašventinami.

Ir aš išvydau: štai Avinėlis, bestovįs ant Siono kalno, o aplink jį šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai tų, kurių kaktose įrašytas Jo Vardas ir Jo Tėvo Vardas.

Aš išgirdau iš dangaus balsą, tarsi didelių vandenų šniokštimą ir tarsi galingo griaustinio dundėjimą.

Bet balsas, kurį girdėjau, buvo ir tarytum arfininkų, skambinančių arfomis ir giedančių naują giesmę priešais Sostą, keturias būtybes ir priešais vyresniųjų ratą, grojimas. Niekas negali išmokti tos giesmės, išskyrus tuos šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius, išsilaisvinusius iš žemiškos vergijos.

Tai tie, kurie nesuteršė savo dvasios esmės žemesniais dalykais, todėl jie – nesuteptos tyros būtybės. Jie eina paskui Avinėlį, kur tik veda jo kelias. Jie yra atpirkti iš žmonijos, kaip būsimos žmonijos pradžia, priklausančios Dievui ir Avinėliui. Iš jų lūpų neišeina nei vienas melagingas žodis. Jie – nesuteptos, skaidrios būtybės.

Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu. Jis nešė amžinąją Evangeliją, kad paskelbtų ją gyvenantiems žemėje – visoms tautoms, gentims, kalboms ir rasėms. Jis šaukė galingu balsu: Garbinkite Dievišką pasaulį – viso apreiškimo šaltinį. Atėjo Dievo sprendimo valanda. Nuolankiai šlovindami, kilkite pas dangaus ir žemės, jūros ir visų vandenų Kūrėją!

Paskui jį skrido antras angelas, kuris kalbėjo: Krito, krito didis Babilono miestas, kuris savo paleistuvystės vynu pripildė visas pasaulio tautas!

Ir kitas trečias angelas lydėjo juos, šaukdamas skardžiu balsu: Kas garbina žvėrį ir jo atvaizdą ir priima ant savo kaktos ar ant rankos jo ženklą, tas gers Dievo įniršio vyno, įpilto ir neatmiešto jo rūstybės taurėje. 

Ugnies ir sieros kančias teks jiems kentėti šventųjų angelų ir Avinėlio akyse. Jų kentėjimų dūmai kils per amžių amžius; ir jie neturės atilsio nei dieną, nei naktį. Štai kas nutiks tiems, kurie garbina žvėrį bei jo atvaizdą ir priima jo vardo ženklą.

Apsaugos čia tik viena – ištikimųjų dvasiai kantrybės jėga, tų, kurie laikosi Dieviško tikslo ir tikėjimo, įgijusio Jėzaus veidą.

Ir aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris tarė:

Rašyk: Nuo šiol palaiminti mirusieji, kurie miršta Kristuje. Taip, – sako Dvasia, – jie atras ramybę po savo vargų. Jie nepraras tikrųjų gyvenimo vaisių savo sielos kelyje. 

Ir aš regėjau: štai, šviesus debesis. O ant debesies – panašus į Žmogaus Sūnų. Ant jo galvos aukso karūna, o rankoje Jis laiko aštrų pjautuvą. 

Iš šventyklos išėjo dar vienas angelas, kuris šaukė galingu balsu ateinančiam ant debesies: Paleisk darban savo pjautuvą ir pjauk, nes išmušė pjūties valanda. Žemes derlius jau prinokęs.

 Tuomet sėdintysis ant debesies braukė savo pjautuvu virš žemės, ir derlius buvo nupjautas.

Dar kitas angelas išėjo iš dangaus šventyklos, taip pat turintis aštrų pjautuvą. Ir dar vienas angelas išėjo nuo altoriaus; jam buvo duota valdžia ugniai. Jis didžiu balsu sušuko Angelui, turinčiajam aštrų pjautuvą: Paleisk darban savo aštrųjį pjautuvą ir nurink vynmedžio derlių žemės vynuogyne, nes uogos jau prisirpo.

Tada angelas perbraukė savo pjautuvu virš žemės ir nurinko žemės vynuogyno derlių, ir sumetė vynuogių kekes į didžiulį Dievo valia nulemto likimo spaustuvą. 

Ir uogos buvo sutrintos spaustuve už miesto. Ir išsiveržė iš spaustuvo kraujas tūkstančio šešių šimtų stadijų atstumu, o jo gylis buvo arkliams iki žąslų .

Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus atsakė: „Dievo karalystė ne ateina regimai. Niekas nepasakys: „Žiūrėk, ji čia” arba „Žiūrėk, ji ten”! Nes štai Dievo karalystė yra jumyse.
Ir Jis tarė mokiniams: „Ateis dienos, kai norėsite išvysti bent vieną Žmogaus Sūnaus ryto aušrą, ir nepamatysite. Jums sakys: „Žiūrėk, čia!” arba „Žiūrėk, ten!” – nesekite jais ir neikite paskui juos! Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus. Bet pirmiau Jis turės daug iškentėti ir būti šios kartos atmestas“.