Šeštadienį Jėzus mokė sinagogoje. Čia buvo moteris, kuri jau aštuoniolika metų kentė nuo ligos: ji buvo susukta ir visiškai negalėjo išsitiesti.

Jėzus pamatęs pasišaukė ją ir tarė: Moterie, noriu išvaduoti tave iš tavo ligos. Jis uždėjo ant jos rankas, ir toji bemat galėjo atsitiesti. Ji ėmė šlovinti Dievo galybę.

Tada sinagogos vyresnysis, supykęs, kad Jėzus gydė šeštadienį, pasakė miniai: Šešios dienos yra skirtos darbui, jomis ateikite ir gydykitės, o ne šeštadienį.

Bet Viešpats atsakydamas tarė: Veidmainiai! Argi kas iš jūsų neatriša šeštadienį nuo ėdžių savo jaučio ar asilo ir nenuveda pagirdyti? Šią Abraomo dukterį tamsioji jėga laikė surištą aštuoniolika metų; tad kodėl nederėjo jai šį šeštadienį išsilaisvinti iš savo pančių?

Nuo šių žodžių visi, kurie buvo Juo nepatenkinti, susigėdo, o minia džiaugėsi visais tais dvasinės jėgos liudijimais, kuriuos Jis apreiškė.

Sūnus yra regimas neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmgimis.

Nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios. Visa buvo sukurta per jį ir jam.

Jis buvo pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi.

Ir jis yra Kūno galva, o jo kūnas – tai didžioji visų bendruomenių bendruomenė.

Jis yra pati pradžia, ir mirusių prisikėlimo pirmgimis, kad visame kame turėtų pirmenybę.

Dievas panorėjo jame gyventi visoje pilnatvėje, kad viską per jį perkeistų ir sutaikytų su savimi, darydamas jo kryžiaus krauju taiką.

Per jį visos žemės ir dangaus sferų būtybės pasieks savo tikslą.

Jis buvo nuo pradžios, jį girdėjome ir savo akimis regėjome, patyrėme ir jį mūsų rankos lietė: Pasaulinį Žodį, nešantį savyje visą gyvastį. Apie jį kalbėsime.

Pats gyvenimas apsireiškė, ir mes jį regėjome. Tad liudijame, ir skelbiame jums jį, gyvenimą visais ateinančiais amžių amžiais. Jis buvo pas Tėvą, o dabar pasirodė mums.

Mes jį matėme ir girdėjome, o dabar skelbiame jums, kad ir jūs galėtumėte gyventi kartu su Juo, jo dvasinėje bendrystėje. Tai mūsų bendruomenė su Tėvu ir su Jėzumi Kristumi, Jo Sūnumi.

Mes rašome jums tai, kad jūsų džiaugsmas būtų pilnas.

Štai žinia, kurią esame išgirdę iš jo ir skelbiame jums:

Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės.

Todėl jei sakytume, kad turime bendra su Juo, o gyventume tamsoje, tai mūsų sakomi žodžiai būtų melas, o mūsų darbai būtų netikri.

Tik kai mūsų gyvenimas pilnai yra persmelktas šviesos, kaip ir Jis pats yra spindintis šviesoje, mus susieja tikroji bendrystė ir Jo Sūnaus Jėzaus Kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių.

Kai sakome, jog esame be nuodėmės, apgauname patys save, ir nėra mumyse tiesos. O jei suvokiame savo nuodėmes ir jas išpažįstame, tai Jis apsireiškia mums kaip ištikimybės ir visokio gėrio versmė. Jis nuima nuo mūsų nuodėmes ir apvalo nuo visko, kas mumyse yra neteisinga. Jei sakytume, kad niekada nebuvome nusidėję, tai išeitų, kad pats Dievas sako netiesą, ir iš Jo einantis Dieviškas Pasaulinis Žodis tuomet nebūtų mumyse.

Dangaus karalystė yra panaši į dešimt mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir išsiblaškiusios, o kitos penkios išmintingos ir dėmesingos. Taigi paikosios, nors ir pasiėmė žibintus, bet pamiršo paimti alyvos. Išmintingosios gi kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. Jaunikiui ilgai neateinant, visos pavargo ir užmigo. Bet vidurnaktį pasigirdo kvietimas: Štai, ateina jaunikis! Išeikite jo pasitikti! Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir ruošėsi uždegti žibintus.

Paikosios prašė išmintingųjų: Duokite mums savo alyvos, nes mūsų žibintai gęsta. Tos joms atsakė: mums visoms alyvos vis tiek neužteks, todėl verčiau nueikite pas prekeivius ir nusipirkite. Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Tos, kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuvių salę, ir durys užsidarė. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: Viešpatie, atidaryk, čia mes! Bet jis atsakė: Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!

Taigi laikykite savo jausmus ir protą budrius, nes nežinote tos dienos ir valandos.