Apr 22, 1-21 – šią savaitę skaitome

Angelas parodė man spindinčio tyrumo, tarsi kristalas, gyvybės vandens upę. Ji teka nuo Dievo ir Avinėlio sosto.

Viduryje miesto gatvių, iš abiejų upės pusių, auga gyvybės medis, duodantis dvylika derlių, kiekvieną mėnesį vedantis vaisių. To Medžio lapai tarnauja tautoms kaip gydantis vaistas. Jų dėka bet koks prakeiksmas praranda savo galią.

Tame Mieste stovės Dievo ir Avinėlio sostas, ir jo Ištikimieji atliks priešais Jį šventąją tarnystę. Jie regės jo veidą, o jo vardas nušvis jų kaktose.

Nakties nebebus, jiems nereikės nei žiburio, nei saulės šviesos, nes pats Viešpats Dievas jiems švies. Ir jie taps karaliais per amžių amžius.

Tuomet jis man pasakė: Tai tikėjimo ir pažinimo žodis. Viešpats, iš kurio šaltinio – Dieviško ir esminio – buvo duotas Apreiškimas visom pranašų dvasioms, pasiuntė savąjį Angelą jo Ištikimiesiems, kad parodytų, kas turi įvykti netrukus.

Štai aš veikiai ateinu!

Palaimintas, kuris priima į savo širdį ateitį atskleidžiantį šios knygos žodį.

Aš, Jonas, visa tai mačiau ir girdėjau. Išgirdęs ir pamatęs aš puoliau po kojų Angelui,kuris visa tai parodė.

Bet jis įspėjo: „Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir tavo broliai pranašai, ir visi, kurie laikosi šios knygos žodžių. Vien tik Dievą dera tau garbinti.

Ir jis sako man: Neužantspauduok šios knygos žodžio, parodančio ateitį. Laikas trumpas, jis jau arti!

Tas, kuris dabar nutolęs nuo gėrio, ir liks nutolęs nuo gėrio. Tas, kuris susitepęs, ne kartą ir vėl susiteps. Bet tas, kuris dabar pasišvenčia aukštesniajai būčiai, galės ir ateityje iš aukštesniosios būties semtis savo gyvenimui. O tas, kuris persmelktas dvasios, taps dar dvasingesnis.

Štai aš veikiai ateinu. Aš būsiu likimo Viešpats; kiekvienam suteiksiu galimybę pagal jo darbus išlyginti jo paties likimą.

Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžių Pradžia ir Pasaulio tikslas.

Palaiminti, kurie išsiplauna savo šventinius drabužius. Jie įgys teisę į gyvybės medį ir galės įžengti pro vartus į miestą.

O lauke teks pasilikti nepašvęstiesiems, kurie naudojo magiją, ėjo nešvariu sielos keliu, skleisdami aplink save mirtį, tarnavo demoniškoms jėgoms ir savo mąstymu bei darbais iškreipė tikrąją būtį.

Aš, Jėzus, pasiunčiau jums savo angelą, kad jis jūsų bendruomenėse paliudytų šį žodį.

Aš esu Dovydo šaknis ir atžala, žėrinti aušrinė žvaigždė!

Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: Ateik! Ir kas girdėjo kvietimą, taip pat teatsiliepia: Ateik! Kiekvienas, kuris trokšta: ateik. Kiekvienas, kuris nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens.

Kiekvienam, kuris klauso šios knygos pranašystės žodžių, aš paverčiu ją vidine jėga. Kam ji nieko nesako, tam padės dvasinis pasaulis, vesdamas jį per išbandymus, aprašytus šioje knygoje. Kam šios knygos žodžiai – sunki našta, Dvasinis pasaulis atims jo dalį nuo gyvybės medžio ir šventojo miesto, kurie aprašyti šitoje knygoje.

Tas, kuris duoda galią šiems žodžiams, Jis sako: Taip, aš veikiai ateinu!

Taip, Amen, ateik, Jėzau, mūsų Viešpatie!

Viešpaties Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, malonė tebus su jumis visais, kurie yra Jo pašventinami.

Autorius mums nežinomas

Apr. 14, 1-20 – šią savaitę skaitome

Ir aš išvydau: štai Avinėlis, bestovįs ant Siono kalno, o aplink jį šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai tų, kurių kaktose įrašytas Jo Vardas ir Jo Tėvo Vardas.

Aš išgirdau iš dangaus balsą, tarsi didelių vandenų šniokštimą ir tarsi galingo griaustinio dundėjimą.

Bet balsas, kurį girdėjau, buvo ir tarytum arfininkų, skambinančių arfomis ir giedančių naują giesmę priešais Sostą, keturias būtybes ir priešais vyresniųjų ratą, grojimas. Niekas negali išmokti tos giesmės, išskyrus tuos šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius, išsilaisvinusius iš žemiškos vergijos.

Tai tie, kurie nesuteršė savo dvasios esmės žemesniais dalykais, todėl jie – nesuteptos tyros būtybės. Jie eina paskui Avinėlį, kur tik veda jo kelias. Jie yra atpirkti iš žmonijos, kaip būsimos žmonijos pradžia, priklausančios Dievui ir Avinėliui. Iš jų lūpų neišeina nei vienas melagingas žodis. Jie – nesuteptos, skaidrios būtybės.

Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu. Jis nešė amžinąją Evangeliją, kad paskelbtų ją gyvenantiems žemėje – visoms tautoms, gentims, kalboms ir rasėms. Jis šaukė galingu balsu: Garbinkite Dievišką pasaulį – viso apreiškimo šaltinį. Atėjo Dievo sprendimo valanda. Nuolankiai šlovindami, kilkite pas dangaus ir žemės, jūros ir visų vandenų Kūrėją!

Paskui jį skrido antras angelas, kuris kalbėjo: Krito, krito didis Babilono miestas, kuris savo paleistuvystės vynu pripildė visas pasaulio tautas!

Ir kitas trečias angelas lydėjo juos, šaukdamas skardžiu balsu: Kas garbina žvėrį ir jo atvaizdą ir priima ant savo kaktos ar ant rankos jo ženklą, tas gers Dievo įniršio vyno, įpilto ir neatmiešto jo rūstybės taurėje. 

Ugnies ir sieros kančias teks jiems kentėti šventųjų angelų ir Avinėlio akyse. Jų kentėjimų dūmai kils per amžių amžius; ir jie neturės atilsio nei dieną, nei naktį. Štai kas nutiks tiems, kurie garbina žvėrį bei jo atvaizdą ir priima jo vardo ženklą.

Apsaugos čia tik viena – ištikimųjų dvasiai kantrybės jėga, tų, kurie laikosi Dieviško tikslo ir tikėjimo, įgijusio Jėzaus veidą.

Ir aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris tarė:

Rašyk: Nuo šiol palaiminti mirusieji, kurie miršta Kristuje. Taip, – sako Dvasia, – jie atras ramybę po savo vargų. Jie nepraras tikrųjų gyvenimo vaisių savo sielos kelyje. 

Ir aš regėjau: štai, šviesus debesis. O ant debesies – panašus į Žmogaus Sūnų. Ant jo galvos aukso karūna, o rankoje Jis laiko aštrų pjautuvą. 

Iš šventyklos išėjo dar vienas angelas, kuris šaukė galingu balsu ateinančiam ant debesies: Paleisk darban savo pjautuvą ir pjauk, nes išmušė pjūties valanda. Žemes derlius jau prinokęs.

 Tuomet sėdintysis ant debesies braukė savo pjautuvu virš žemės, ir derlius buvo nupjautas.

Dar kitas angelas išėjo iš dangaus šventyklos, taip pat turintis aštrų pjautuvą. Ir dar vienas angelas išėjo nuo altoriaus; jam buvo duota valdžia ugniai. Jis didžiu balsu sušuko Angelui, turinčiajam aštrų pjautuvą: Paleisk darban savo aštrųjį pjautuvą ir nurink vynmedžio derlių žemės vynuogyne, nes uogos jau prisirpo.

Tada angelas perbraukė savo pjautuvu virš žemės ir nurinko žemės vynuogyno derlių, ir sumetė vynuogių kekes į didžiulį Dievo valia nulemto likimo spaustuvą. 

Ir uogos buvo sutrintos spaustuve už miesto. Ir išsiveržė iš spaustuvo kraujas tūkstančio šešių šimtų stadijų atstumu, o jo gylis buvo arkliams iki žąslų .

Jacobello Alberegno, Apokalipsės poliptiko detalė (Apr. 14, 17-19), 14 amžius


Apr 3 ,1-6 – šią savaitę skaitome

„Sardų bendruomenės angelui rašyk: ‘Tai jums sako tas, kuris laiko septynias Dievo kuriančias dvasias ir septynias žvaigždes.

Aš matau tavo darbus: tu vadiniesi gyvu, bet esi miręs.

Prabusk ir stiprink, kas tavo sieloje dar gyva, kad ir tai nenumirtų!

Aš nematau, kad tavo darbai Dievo akivaizdoje būtų tikri.

Atgaivink savyje prisiminimą apie viską, ką sužinojai ir išgirdai iš dvasinių pasaulių. Puoselėk visa tai savyje ir keisk savo sielos įpročius bei pasaulėžiūrą.

Jei neprabusi, aš ateisiu kaip vagis. Ir nežinosi, kurią valandą tave užklupsiu.

Vis dėlto tu Sarduose turi, tegul ir nedaugelį, žmonių,kurie nėra susitepę drabužių. Apsirengę baltai, jie eis mano keliu. Jie to kelio verti.

Kas atlaikys išbandymą, taip pat bus aprengtas baltais drabužiais, ir aš jo vardo ne ištrinsiu iš gyvenimo knygos. Aš išpažinsiu jo vardą savo Tėvo ir jo angelų karalysčių akivaizdoje’.

Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia kalba bendruomenėms“.

Autorius mums nežinomas

Apr 1 , 1-20 – šią savaitę skaitome

Jėzaus Kristaus Apreiškimas, kurį Dievas jam davė, kad jis atskleistų savo tarnams, kas įvyks ateityje ir greitai artinasi. Šį Apreiškimą jis perteikė ženklais, ir per savo angelą jis pasiuntė jį savajam tarnui Jonui, tad šis kalba kaip dieviško pasaulinio žodžio ir Jėzaus Kristaus likimo, kurį pats regėjo, liudytojas. Tebus palaimintas tas, kuris skaito šios pranašystės žodžius, ir tie, kurie ją girdi ir supranta, ir visi, kurie tai, kas šioje knygoje parašyta, išsaugoja savo sieloje. Nes laikas yra arti.

Jonas rašo septynioms Azijos bendruomenėms:

malonė ir ramybė jums nuo to, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis,

ir nuo septynių kuriančių dvasių, esančių prieš jo sostą,

ir nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo liudytojo, mirusiųjų pirmgimio, žemės karalių valdovo.

Jis kreipėsi į mus su meile ir kraujo galia sutraukė mums uždėtus nuodėmės pančius.Jis pakylėjo mus į tikrąjį karališką orumą ir padarė iš mūsų kunigus Dievo, savojo Tėvo, akivaizdoje. Jo yra visa dvasinė šviesa ir visa sielos galia per amžių amžius. Amen.

Štai jis ateina su debesimis, ir išvys jį kiekviena akis, net ir tie, kurie jį perdūrė. Visos žemės kartos patirs, ką tai reiškia – susitikti su Juo. Taip, Amen.

Aš esu Alfa ir Omega, taip sako Viešpats, mūsų Dievas,

kuris yra,

kuris buvo

ir kuris ateis, Visagalis.

Aš, Jonas, jūsų brolis ir likimo bendrininkas – varge, karalystėje bei ištvermėj, kurią randame Jėzuje, aš buvau saloje, vardu Patmas, dėl Dievo žodžio ir mano liudijimo apie Jėzų. Aš turėjau dvasios pagavą Viešpaties dieną ir išgirdau sau už nugaros galingą balsą, tarsi trimitą, bylojantį:

„Ką matai, surašyk į knygą ir pasiųsk septynioms bendruomenėms: į Efezą, į Smirną, į Pergamą, į Tiatyrus, į Sardus, į Filadelfiją ir Laodikėją“.

Tuomet aš atsigręžiau pažiūrėti balso, kalbėjusio su manimi. Ir atsigręžęs išvydau septynis aukso žibintuvus,

o žibintuvų viduryje – panašų į Žmogaus Sūnų, apsivilkusį ilgu banguojančiu drabužiu ir persijuosusį per krūtinę aukso juosta.

Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, jo akys tarsi ugnies liepsna,

jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį, ir jo balsas buvo tarytum didžių vandenų šniokštimas.

Dešinėje rankoje jis laikė septynias žvaigždes, iš jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, o jo veidas buvo tarytum saulė, žibanti visu skaistumu.

Jį išvydęs, aš puoliau jam po kojų tarsi negyvas. Bet jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai nešu gyvenimą per visus amžius. Aš turiu mirties ir šešėlių pasaulio raktus. Tad užrašyk, ką būsi regėjęs, kas yra ir kas turi vėliau įvykti. Štai septynių žvaigždžių, kurias regėjai mano dešinėje, ir septynių aukso žibintuvų paslaptis: septynios žvaigždės – tai septynių bendruomenių angelai, o septyni žibintuvai – tai septynios bendruomenės.

Grace Carol Bomer darbas „The Vision of The Seven Golden Lampstands“ (Septynių aukso žibintuvų vizija)

Apr 19, 11-16 – šią savaitę skaitome

Aš išvydau atsivėrusį dangų. Štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Ištikimasis ir Teisusis; jis teisingai teisia ir kovoja. Jo akys – kaip ugnies liepsna, o ant jo galvos daug karūnų, ant kurių įrašytas vardas, bet jo niekas nežino, tik jis pats. Jis apsirengęs krauju permirkusiu drabužiu. Jo vardas – Dievo Žodis.

Jį lydi dangaus kareivijos pulkai ant baltų žirgų, apsivilkę tyros baltos drobės drabužiais. Iš raitelio burnos eina aštrus kalavijas, kuriuo jis ištiks tautas. Ir jis ganys jas geležine lazda. Jis mina vyno spaustuvą, iš kurio išteka Dieviškos Valios vynas kaip Visagalio įniršis. Ant jo drabužio ir ant strėnų užrašytas vardas: „Karalių Karalius ir viešpačių Viešpats“.

Saint-Denis vienuolyno bazilikos vitražas, Paryžius

Apr 12, 1-12 – šią savaitę skaitome

Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius.Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.

Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir ne beliko jiems vietos danguje. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai.

Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: „Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Mesijo valdžia. Išmestas mūsų brolių suvedžiotojas. Daugiau nebegalės jis dieną ir naktį skleisti tamsos aplink juos prieš Dievo veidą. Jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir Pasauliniu Žodžiu, kurį jie liudijo. Jie ne brangino savo gyvybės ir nebijojo mirti. Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai! Bet vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito priešas, liepsnojantis baisiu įniršiu, žinodamas mažai beturįs laiko“.

Iš „Comentarios al Apocalipsis“, Beatus (Liébana)

Ef 6, 10-19 – šią savaitę skaitome

Pagaliau būkite tvirti Viešpatyje ir jo galybės jėga. Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte atsilaikyti prieš klastingą blogio puolimą. Mes grumiamės ne su žemiškomis jėgomis iš kraujo ir kūno, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.

Todėl drąsiai imkitės visų Dievo ginklų, kad tą dieną, kai blogis pasieks savo aukščiausią ribą, įstengtumėte pasipriešinti, ir viską, ko Dievas nori, įvykdyti iki galo.

Stovėkite, susijuosę strėnas tiesa. Apsivilkite teisumo šarvais. Tegu taika ir ramybė srūva per jus iki pat kojų, kad savo kelyje jūs skleistumėte taiką kaip žinią, ateinančią iš angelų.

Visuose savo darbuose pasitikėkite Dievu. Šis pasitikėjimas tebus kaip galingas skydas; su juo užgesinsite visas ugningas piktojo priešo strėles, įkaitintas nešvarioje ugnyje.

Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį.

Šią ginkluotę apsirenkite visuose savo prašymuose ir maldose: tegu jūsų vidus, nuolat melsdamasis, šviečia dvasioje. Į šį tikslą nukreipkite visą savo budriąją dvasios jėgą visose dvasinėse pratybose ir maldose, į kurias priimkite visus dvasios nešėjus.

Savo maldose nepamirškite ir manęs, Pauliaus, kad man, kai atveriu lūpas, būtų suteikiama Pasaulio Žodžio jėga. Tada aš galėsiu drąsiai ir laisvai atskleisti Evangelijos paslaptį.


Fotografijos autorius – Ricardo Cruz

Mt 22, 1-14 – šią savaitę skaitome

Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais: Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuvių puotą. Jis išsiuntė tarnus kviesti išrinktųjų svečių į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti. Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!’ Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė. Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.

Galop jis tarė tarnams: ‘Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves’. Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo. Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo. Tuomet karalius paliepė tarnams:

Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes, kur žmonės gyvena verkdami ir grieždami dantimis. Nes daug pašauktų, bet mažai pasirenkančių būti išrinktais.

Freskos autorius nežinomas.

LK 7, 11-17 – šią savaitę skaitome

Paskui Jėzus pasuko į Naino miestą. Jį sekė jo mokiniai ir didelė žmonių minia. Kai Jis prisiartino prie miesto, štai pro vartus nešė mirusįjį – vienturtį motinos sūnų, o ji buvo našlė. Kartu su ja ėjo iš miesto nemaža minia. Kai Viešpats ją pamatė, giliai susijaudino jo siela, ir jis jai pasakė: „Neverk!“ Priėjęs, jis palietė karstą, ir jį nešusieji sustojo.

O jis prabilo: „Klausyk manęs, jaunuoli, kelkis!“ Mirusysis pakilo, atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai. Visus, kurie ten buvo, pagavo didelė baimė. Bet po to jie šlovino Dievo apreiškimą, ir kalbėjo: „Didis pranašas prisikėlė tarp mūsų“ ir: „Vėl Dievas kreipėsi į savo tautą“. Ta žinia apie jį pasklido po visą Judėją ir kaimynines sritis.

Vitražo autorius nežinomas.

Mk 7, 31-37 – šią savaitę skaitome

Palikęs Tyro sritį, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį. Tuomet Jam atvedė vieną žmogų, kurčią ir nebylį, ir prašė uždėti ant jo ranką.

Jis pasivėdėjo jį nuošaliau nuo minios įleido savo pirštus į jo ausis, suvilgė seilėmis savo pirštą ir palietė jam liežuvį, pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: „Efata!“ – tai yra: „Atsiverk!“

Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis galėjo švariai kalbėti. Jėzus jiems liepė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė. Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Jis daro didžius darbus: kurtiesiems grąžina klausą, nebyliams – kalbą.“

Autorius mums nežinomas