Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus Evangelijos pradžia. Kaip pranašo Izaijo parašyta:

Štai Aš siunčiu pirma Tavęs savo Angelą; jis turi nutiesti Tau kelią. Skamba vienatvėje šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią, ištiesinkit jam takus!

Taip pasirodė dykumoje Jonas Krikštytojas. Jis skelbė krikštą, sielos atsivertimo ir pasaulio suvokimo kelią, kuris išlaisvina iš nuodėmės. Pas jį traukė žmonės iš visos Judėjos ir Jeruzalės. Jie buvo jo krikštijami Jordano upėje, ir išpažindavo savo nuodėmes.

Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė džiovintus vaisius ir laukinį medų. Jis skelbė:

Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo apavo dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia.

Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Staiga, Jėzui brendant iš vandens, Jonas pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant Jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: Tu mano mylimasis Sūnus, Tavyje aš apsireiškiu.

Ninetta Sombart „Krikštas“

Buvo vienas žmogus iš fariziejų ordino, vardu Nikodemas, tarp žydų jis buvo aukštos padėties didžiūnas. 

Jis atėjo pas Jėzų nakties apsuptyje ir pasakė: Rabi, mes žinome, kad tu kaip didis mokytojas atėjai iš Dieviškų pasaulių, nes nei vienas žmogus negalėtų daryti dvasios darbų, panašių į tuos, kuriuos darai tu, jei pats Dieviškas pasaulis neveiktų jame. Jėzus atsakė: Iš tiesų sakau tau: Kas negimė naujai iš visatos aukštybių, negali regėti Dievo karalystės.

Nikodemas paklausė: Bet kaip gali gimti žmogus, jei jis jau yra nebejaunas? Argi jis gali sugrįžti į motinos įsčias, kad gimtų naujai? Jėzus atsakė: Iš tiesų, sakau tau: Kas nepatyrė naujo gimimo iš vandens galios ir iš dvasios kvėpavimo dvelksmo, tas negali rasti įėjimo į Dievo karalystę. Kas gimė iš žemės, ir pats yra žemiškos prigimties, o kas gimė iš dvasios kvėpavimo, pats yra dvasia.

Todėl nesistebėk, jog pasakiau tau: jums reikia atgimti iš aukštybių. Dvasia – kaip vėjas – pučia, kur nori. O tu, nors ir girdi jo ošimą, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina.

Toks yra ir kiekvienas, gimęs Dvasios kvėpavimu.

Tuomet Nikodemas paklausė: Kaip to pasiekti? Jėzus jam atsakė: Tu esi mokytojas tarp tautos vadų ir nežinai kaip? Iš tiesų sakau tau: Mes kalbame apie tai, ką suvokiame, ir pripažįstame tai, ką matėme. Bet jūs nepriimate mūsų liudijimo. Kai kalbėjau jums apie žemiškus dalykus, jūs netikėjote manimi; tad kaip gi norite manimi patikėti, kai kalbu jums apie dangiškuosius? Dar niekas nėra pakilęs į dvasios pasaulius, kas nėra iš jų nužengęs; ir tai yra Žmogaus Sūnus, kurio esybė priklauso dangui.

Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jaučia širdyje jėgą, taptų aukštesniosios belaikės būties dalininku.

Dievas Tėvas tuo apreiškė savo meilę žmonėms, kad atidavė jiems viengimį – vien iš Jo paties gimusį – Sūnų. Nuo šiol niekas nepražus, jei prisipildys Jo jėgos, bet priešingai, gaus dalį belaikėje aukštesniojoje būtyje. Tėvas atsiuntė Sūnų į pasaulį ne tam, kad jis žmones teistų, bet kad juos išgelbėtų.

Henry Ossawa Taner „Nikodemas lanko Jėzų“ (eskizas)

Viešpats išgirdo, kad tarp fariziejų sklando gandas, kad Jėzus daugiau krikštija ir susilaukia gausiau mokinių, negu Jonas. Iš tikrųjų pats Jėzus ne krikštydavo, tik jo mokiniai. Todėl jis paliko Judėją ir vėl išėjo į Galilėją.

Jam reikėjo eiti per Samariją, taigi jis užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo tos žemės, kurią Jokūbas buvo padovanojęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį, o buvo apie vidurdienį.

Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: Duok man gerti. Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nupirkti maisto. Samarietė atsakė: Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti? Juk žydai vengia bendrauti su samariečiais.

Jėzus jai tarė: Jei tu bent ką nors žinotum apie tą jėgą, kurią mums dovanoja Dievas ir atpažintum tą, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, tai pati galėtum jo prašyti, ir jis tau duotų gyvojo vandens! Moteris atsiliepė: Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!

Jėzus atsakė: Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius. Vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme gyvojo vandens, tekančio į amžinąjį gyvenimą.

Tuomet moteris sušuko: Viešpatie, duok man tokio vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai.

Jis atsiliepė: Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia. Moteris atsakė: Aš neturiu vyro. Jėzus jai tarė: Tu sakai tiesą, kad neturi vyro, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei.

Moteris atsiliepė: Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs [judėjai] tvirtinate, kad tik Jeruzalė esanti vieta, kur galima jį garbinti.

Jėzus atsakė: Moterie, tikėk manimi: ateina laikas, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate. Mes garbiname, kartu ir pažindami. Todėl judėjų tarpe turi būti paruoštas žmonijos išgelbėjimas. Ateis laikas, ir jis jau arti, kai tikrasis Dievo Tėvo garbinimas vyks dvasios jėga ir pažįstant Tiesą. Nes ir pačiam Tėvui reikalingi žmonės, kurie jam tarnauja tokiu būdu. Dievas yra dvasia, ir jį garbinantys turi tai daryti dvasios jėga ir pažindami Tiesą.

Moteris jam sako: Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas, kurį vadina Kristumi. Atėjęs jis mums viską paskelbs. Jėzus jai taria: Tai Aš, kuris su tavimi kalbu!

Autorė – Macha Chmakoff „La Samaritaine n°2 « L’eau… deviendra en lui source jaillissant en vie éternelle „

Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, o tu juos atidavei man, ir jie išsaugojo tavąjį žodį savo vidinėje esybėje. Taip jie suprato, jog visa, ką man esi davęs, iš tavęs kyla; nes visą žodžio jėgą, kurią tu man patikėjai, aš perdaviau jiems. Jie priėmė ją ir pažino, kad Aš esu iš tavęs išėjęs, ir įtikėjo širdimi, kad esi mane siuntęs.

Aš meldžiu už juos, ne už pasaulį meldžiu, bet už tavo man pavestuosius. Jie juk yra tavieji.

Visa, kas yra mano dėka, yra tavo dėka, o kas yra tavo dėka, yra mano dėka, ir mano esybės šviesa gali spindėti juose.

Aš jau nebe jutimų pasaulyje. Jie gi lieka jutimų pasaulyje, o aš grįžtu pas tave. Šventasis Tėve, išsaugok tavosios esybės jėgoje tuos, kurie per tave atėjo pas mane, kad jie būtų viena, taip kaip mes esame viena.

Autorė – Ninetta Sombart

Jėzus kalbėjo: Kas tikrai mane myli, tas laiko mano žodį savo esybėje, ir mano Tėvas pamils jį, ir mes ateisime ir apsigyvensime jame. O kas manęs nemyli, mano žodžių savyje nelaiko. Žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs.

Aš jums tai pasakiau, dar būdamas pas jus. Nubuskite, o Dvasinio Ryžto Dovanotoja, Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs, ji išmokys jus visko ir atgaivins jumyse prisiminimą apie tai, ką esu jums pasakęs.

Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis, bet duodu ją iš jūsų savasties.

Tenenusilpsta ir tenebūgštauja jūsų širdys. Jūs girdėjote, kaip pasakiau jums: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei iš tikrųjų mane mylėtumėte, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane didesnis. Ir dabar, prieš įvykstant, jums tai pasakiau, kad jūs turėtumėte sielos užtikrintumą, kai tai įvyks. Jau nebedaug su jumis kalbėsiu. Jau artinasi šio pasaulio kunigaikštis, bet jis negali man pakenkti.

Autorė – Beate Heinen

Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite iš širdies, ir jūsų širdžiai bus duota, ir išsipildys jūsų džiaugsmas.

Visa tai jums kalbėjau palyginimais. Bet artėja valanda, kada be palyginimų imsiu kalbėti. Tuomet tiesiai ir atvirai apie Tėvą jums skelbsiu. Tą dieną prašykite mano vardu, mano esybės jėga. Aš net nesakau, kad aš prašysiu Tėvą už jus. Juk patsai Tėvas jus myli, taip kaip jūs mane mylite, ir kadangi savo viduje jūs žinote, jog aš atėjau iš Tėvo. Aš išėjau iš Tėvo ir atėjau į žemišką pasaulį. O dabar vėl palieku jutimų pasaulį ir einu pas Tėvą.

Tuomet jo mokiniai tarė: Štai dabar tu kalbi atvirai ir tiesiai, ir nebekalbi palyginimais. Dabar mes pamatėme, kad tau viskas yra žinoma. Tau nereikia, kad tavęs kas nors klausinėtų. Tad širdimi išpažįstame, kad tu atėjai nuo Tėvo. Jėzus jų paklausė: Ar jaučiate širdyje mano jėgą? Štai, artėja valanda, ir ji jau atėjo, – kai jūs išsisklaidysite, kiekvienas į savo savastį. Tuomet ir mane paliksite vieną. Tačiau aš ne vienas,- Tėvas su manimi.

Šiuos žodžius jums kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulis jus negailestingai bandys. Tačiau būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!

Autorius – L. Zaborsky

Tegul nenusilpsta jūsų širdys! Pasitikėkite jėga, vedančia jus pas Tėvą ir vedančia jus pas mane.

Mano Tėvo namuose daug buveinių. Antraip nebūčiau pasakęs: ‘Einu jums vietos paruošti!’ O jei dabar išeinu, kad paruoščiau jums vietą, greitai vėl sugrįšiu pas jus, kad paimčiau jus su savim, ir jūsų būtis susilietų su manąja, ir kad ten, kur aš, galėtų būti ir jūsų Aš. Kur einu, jūs žinote kelią.

Tomas jam sako: Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini. Kaip mums sužinoti ten vedantį kelią? 

Jėzus jam sako:

Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nesuras kelio pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jei jūs atpažintumėt mane, atpažintumėt ir mano Tėvą. Nuo šiol jūs Jį atpažinsite, nes esate jį matę.

Pilypas jam sako: Viešpatie, parodyk mums Tėvą, ir bus mums gana. Jėzus taria: Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti? Kas mato mane, tas mato Tėvą. Tad kaip tu gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą’? Nejau tavo širdis nepažino, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Tėvas, esantis manyje, yra mano tikroji būtis, per mane jis užbaigia savuosius darbus. 

Pripildykite save manuoju Aš, nes aš gyvenu Tėve, o Tėvas manyje. Ir jei jūs negalite tikėti manimi, bent jau tikėkite mano darbais. Taip, sakau jums, kas į save priima manąjį Aš, tas galės daryti darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą. Ir ko tik prašysite mano vardu, aš padarysiu, ir Sūnaus veikime apsireikš Tėvas. Ko tik prašysite mano vardu, aš padarysiu.

Jei mane tikrai mylite, – jūs priimsite mano pasaulinius tikslus į savo valią. O aš paprašysiu Tėvą, ir Jis atsiųs jums kitą Padėjėją, Budintoją ir Guodėją, Dvasinio ryžto dovanotoją, kuri bus su jumis visus amžių amžius. Tai Tiesos ir Pažinimo Dvasia. Pasaulis negali jos priimti, nes jos neieško, ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji jums viešpatauja, kaip jūsų aukščiausia esmė, ir ji turi įeiti į jūsų vidinę esybę.

Nenoriu jūsų palikti našlaičiais. Aš ateisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite. Aš esu gyvenimas, ir jūs turite būti šio gyvenimo dalimi. Tą dieną jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse.

Kas žino mano pasaulinius tikslus ir priima juos į savo valią, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu.

Judas – ne anas Iskarijotas – paklausė: „Viešpatie, dėl kokios priežasties, ketini apsireikšti mums, o ne visiems žmonėms? 23 Jėzus jam atsakė: Kas tikrai mane myli, tas laiko mano žodį savo esybėje, ir mano Tėvas pamils jį, ir mes ateisime ir apsigyvensime jame. O kas manęs nemyli, mano žodžių savyje nelaiko. Žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs.

Aš jums tai pasakiau, dar būdamas pas jus. Nubuskite, o Dvasinio Ryžto Dovanotoja, Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs, ji išmokys jus visko ir atgaivins jumyse prisiminimą apie tai, ką esu jums pasakęs.

Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis, bet taip, kad ją turėtų jūsų Aš.

Tenenusilpsta ir tenebūgštauja jūsų širdys. Jūs girdėjote, kaip pasakiau jums: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei iš tikrųjų mane mylėtumėte, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane didesnis. Ir dabar, prieš įvykstant, jums tai pasakiau, kad jūs turėtumėte sielos užtikrintumą, kai tai įvyks.Jau nebedaug su jumis kalbėsiu. Jau artinasi šio pasaulio kunigaikštis, bet jis negali man pakenkti.

Žmonija turi sužinoti, kad aš myliu Tėvą ir vykdau Tėvo man duotą psiuntinystę. Pasiruoškite ir jūs, tuomet galime ramiai palikti šią vietą.

Fotografijos autorius – Max von Schneider

Šiuos žodžius jums pasakau, kad jūsų ‘Aš’ nesukluptų. Jie išvarys jus iš savų susibūrimų, ir netgi ateis valanda, kada jūsų žudikai tarsis atlieką šventą pareigą Dievui. Jie tai darys, nes nei Tėvo, nei manęs nepažino.

Aš jums visa tai kalbėjau, kad atėjus sunkiam metui, atsimintumėte, jog buvau jus įspėjęs. Nesakiau jums to iš pradžių, nes buvau su jumis. Dabar išeinu pas tą, kuris mane yra siuntęs, ir niekas iš jūsų manęs nepaklaus: ‘Kur tu eini?’

Dabar, kai jums tai pasakiau, liūdesys jūsų širdis užliejo. Bet sakau jums: dėl jūsų išgelbėjimo jums geriau, kad aš iškeliauju. Nes jei neišeičiau, tai pas jus neateitų Budintoja, dvasinio ryžto Dovanotoja. O kadangi dabar išeinu, tai jums Ją atsiųsiu.

Ji ateis, kad pašauktų žmogų atsakyti už sustingimą nuodėmių ligoje; kad persmelktų jį aukštesniąja būtimi, ir dėl didžiosios pasaulinės atomazgos. Dėl sustingimo nuodėmių ligoje, nes jis nepripildo savęs manąja jėga. Dėl persmelkimo aukšteniąja būtimi, nes Aš einu pas Tėvą, ir jūs daugiau manęs nepamatysite. Dėl didžiosios pasaulinės atomazgos, nes šio pasaulio kunigaikščiui jau paskelbtas nuosprendis.

Dar daug ką turiu jums pasakyti, bet kol kas jūs negalite to pakelti. Kai ateis Tikrojo Pažinimo Dvasia, ji taps jūsų vedle į tiesos pilnatvę. 

Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, jums ateitį. Ji atskleis mano esybę, nes ką ji semia iš mano esybės, tą jums ir skelbia. Visa, kas priklauso Tėvui, taip pat priklauso ir man, todėl aš sakau, kad ji sems iš mano esybės, ir skelbs jums. 

Prabėgs valandėlė – ir manęs neregėsit, ir dar valandėlė – ir vėl mane pamatysit.

Tada kai kurie mokiniai ėmė vienas kitą klausinėti: „Ką reiškia jo pasakyti žodžiai: ‘Prabėgs valandėlė – ir manęs neregėsit, ir dar valandėlė – ir vėl mane pamatysit?’ ir: ‘Aš einu pas Tėvą’?“ Taip jie kalbėjosi tarpusavyje: „Ką reiškia ‘valandėlė’? Mes nesuprantame jo žodžių. 

Supratęs, apie ką jie norėjo jį klausti, Jėzus tarė: Jūs svarstote, ką reiškia žodžiai: ‘Prabėgs valandėlė – ir manęs neregėsit, ir dar valandėlė – ir vėl mane pamatysit’. Iš tiesų, sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o žmonės džiaugsis. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu. Moteris, kuri turi gimdyti, kenčia dideles kančias, kai ateina jos valanda. Bet kai kūdikis jau gimęs, ji nebeprisimena sunkių išbandymų, išgyvendama tyrą džiaugsmą dėl to, kad gimė pasauliui žmogus. Taip ir jums dabar teks sunkiai kentėti. Bet aš jus vėl pamatysiu, ir tada jūsų širdys prisipildys džiaugsmu, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims. Tą dieną jums neprireiks manęs klausinėti. Iš tiesų, sakau jums: ko tik paprašysite Tėvą, jis duos jums tai manąja jėga, kuri yra jumyse.

Autorius – Ninetta Sombart

Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Jūs jau esate švarūs per žodį, kurį jums kalbėjau. Būkite manyje, ir aš būsiu jumyse. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, bet turi būti persmelkta vynmedžiu tekančios gyvybės, taip ir jūs negalėsite duoti vaisių, jei nebūsite manyje.

Manasis Aš – tai vynmedis, o jūs – šakelės. Kas savo esybe gyvena manoje esybėje ir mano esybei duoda gyventi savoje esybėje, tas duos gausių vaisių. Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas negyvena manyje, tas bus nupjautas kaip šakelė ir sudžius. Jam bus kaip toms šakelėms, kurias surenka ir meta į ugnį, kad jos sudegtų. Jei jūs gyvenate manyje ir mano žodžiui duodate gyventi ir pasilikti jūsų širdyje, tuomet pasieksite tikslus, kuriuos sau keliate. Taip apsireiškia mano Tėvas, kai jūs duodate gausių vaisių ir vis labiau tampate mano mokiniais. Kaip Tėvas mane pamilo, taip ir aš jus pamilau. Pasilikite mano meilėje! Priimkite į savo valią mano pasaulinius tikslus, tuomet pasiliksite mano meilėje, kaip ir aš priėmiau mano Tėvo pasaulinius tikslus į savo valią, ir nuolat pasilieku Jo meilėje.

Šiuos žodžius jums kalbėjau, kad jumyse gyventų manasis džiaugsmas ir pripildytų jūsų džiaugsmą.

Štai kokį tikslą jums keliu: mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip ta, kuria myli gebantis atiduoti savo gyvybę ir sielą už savo draugus. Jūs būsite mano draugai, jei eisite į tikslą, kurį aš jums iškėliau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus vadinu aš draugais, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs.

Ne jūs mane pasirinkote, bet aš jus pasirinkau ir padariau gyvą jūsų aukščiausiąją esmę. Daviau jums galią, kuomet paliksite žemę, išsinešti jūsų gyvenimo vaisius ir paversti juos nemirtingais. Ir aš pasirūpinsiu, kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų.

Keliu jums didį tikslą: vienam kitą mylėti!

Jei žmonės jūsų nekenčia, tai pagalvokite apie tai, kad manęs jie nekentė pirmiau negu jūsų. Jei jūs būtumėte kaip įprasti žmonės, tai jie mylėtų jus kaip savus. O kadangi jūs nesate tokie kaip jie, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, už tai jie jūsų nekenčia.

Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs: ‘Tarnas ne didesnis už šeimininką!’ Jei jie mane persekiojo, tai ir jus persekios. Jei jie savo viduje išsaugojo mano žodį, tai ir jūsų žodį jie išsaugos savo vidinėje esybėje. Visa, ką jie jums padarys, jie padarys taip, tarsi darytų tai man, nes jie nepažįsta to, kuris yra mane siuntęs.

Jei nebūčiau atėjęs ir jiems kalbėjęs, jiems kaltės nebūtų. O dabar jie neturi kuo pasiteisinti. Kas manęs nekenčia, nekenčia ir mano Tėvo. Jeigu nebūčiau tarp jų daręs darbų, kurių niekas kitas nėra daręs, jiems kaltės nebūtų. O dabar jie mane matė, ir vis tiek nekenčia ir manęs, ir mano Tėvo. Tegu išsipildo jų Įstatymo žodis: Jie manęs nekentė be priežasties.

Kai ateis Globėja, Budintoja, dvasinio ryžto Dovanotoja, kurią jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos ir Pažinimo Dvasia, einanti iš Tėvo, – ji liudys apie mane. Ir jūs tapsite mano liudytojais, nes nuo pradžių esate su manimi susijungę.

Paveikslo autorius mums nežinomas

Iš tiesų, sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas yra vagis ir plėšikas. O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso, o jis šaukia jas visas vardu ir išsiveda iš gardo. Išsivedęs visas, jis eina jų priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą. Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimojo balso. Taip Jėzus kalbėjo jiems palyginimais, bet jie nesuprato, apie ką Jis jiems kalbėjo. 

O Jėzus kalbėjo toliau:

Iš tiesų, sakau jums: Aš – tai avių vartai. Visi, kurie trukdo Aš kelią, yra vagys ir žmogžudžiai. Bet avys jų neklauso. Aš esu vartai. Kas įeina per mane, bus išgelbėtas. Jis mokosi peržengti Slenkstį į vieną ir į kitą pusę, ir jis ras maisto savo sielai, kaip ir avys randa maisto pievoje. Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti. O Aš ateinu kaip tikrasis Aš, kad jūs turėtumėte gyvenimą, ir turėtumėte jo apsčiai.

Aš esu gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis atiduoda savo gyvybę ir sielą. O samdinys nėra tikras ganytojas, jam avys nerūpi; pamatęs sėlinantį vilką, jis palieka avis likimo valiai, o pats pabėga, ir vilkas drasko jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.

Aš esu gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę ir sielą.

Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės. Ir jas man reikia atvesti; ir jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė aplink vieną Ganytoją.

Todėl ir myli mane Tėvas, nes aš atiduodu savo gyvybę ir savo sielą, ir per tai vėl jas atgaunu. Niekas negali atimti iš manęs mano gyvybės, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokia yra užduotis, kuri duota man manojo Tėvo. 

Autorius – Ladislav Zaborsky