Mt 20, 1-16 – šią savaitę skaitome

Dangaus karalystė panaši į šeimininką, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. Išėjęs apie trečią valandą, jis ėjo gatve, ir pamatė kitus darbininkus, stovinčius turgaus aikštėje be darbo, ir tarė jiems: Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir jūs gausite, kas jums priklauso! Ir jie nuėjo. Taipogi išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis padarė tą patį. Kai vienuoliktą valandą jis dar kartą išėjo iš namų, tai rado dar kitus bestovinčius ir paklausė jų: Kodėl jūs stovite visą dieną be darbo? Tie atsakė: Kad niekas mūsų nepasamdė. Jis tarė jiems: Eikite ir jūs į vynuogyną.

Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepė ūkvedžiui: ‘Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pirmiausiai paskutiniams, po to priešpaskutiniams, ir baigdamas pirmaisiais!

Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo tik po denarą. Jie paėmė atlygį, bet ėmė murmėti prieš šeimininką ir sakė: Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sumokėjai visiems vienodai, nors mes nešėme visos dienos kaitrą ir naštą.

Tuomet šeimininkas vienam jų atsakė: Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Pasiimk, kas tavo, ir eik. Savo gera valia aš daviau ir šitam paskutiniam tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo turto, kaip noriu?! Todėl nežiūrėk į mane piktai dėl to, kad aš geras.

Taip paskutinieji taps pirmi, o pirmieji ­ paskutiniai.

Autorius mums nežinomas

LK 13, 10-17 – šią savaitę skaitome

Šeštadienį Jėzus mokė sinagogoje. Čia buvo moteris, kuri jau aštuoniolika metų kentė nuo ligos: ji buvo susukta ir visiškai negalėjo išsitiesti.

Jėzus pamatęs pasišaukė ją ir tarė: Moterie, noriu išvaduoti tave iš tavo ligos. Jis uždėjo ant jos rankas, ir toji bemat galėjo atsitiesti. Ji ėmė šlovinti Dievo galybę.

Tada sinagogos vyresnysis, supykęs, kad Jėzus gydė šeštadienį, pasakė miniai: Šešios dienos yra skirtos darbui, jomis ateikite ir gydykitės, o ne šeštadienį.

Bet Viešpats atsakydamas tarė: Veidmainiai! Argi kas iš jūsų neatriša šeštadienį nuo ėdžių savo jaučio ar asilo ir nenuveda pagirdyti? Šią Abraomo dukterį tamsioji jėga laikė surištą aštuoniolika metų; tad kodėl nederėjo jai šį šeštadienį išsilaisvinti iš savo pančių?

Nuo šių žodžių visi, kurie buvo Juo nepatenkinti, susigėdo, o minia džiaugėsi visais tais dvasinės jėgos liudijimais, kuriuos Jis apreiškė.

Autorius – Alexander Master, Koninklijke Bibliotheek (Karališkoji biblioteka, Hagos miestas), 1430

Jn 5, 1-18 – šią savaitę skaitome

Artėjo žydų šventė, ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Jeruzalėje, prie Avių vartų, buvo tvenkinys, žydiškai vadinamas Betzata, turintis penkias dengtas stogines besimaudantiems. Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, paralyžuotų, luošų, laukiančių, kada sujudės vanduo. Nes tam tikru laiku Angelas savo esybės jėga nusileisdavo į tvenkinį, ir tada vanduo imdavo judėti ir pakildavo. Pirmas, kuris įeidavo į tą judantį vandenį, pasveikdavo, kad ir kokia liga jis būtų sirgęs. Tarp ligonių ten buvo vienas žmogus, kurį liga kankino jau trisdešimt aštuonerius metus. Kai Jėzus jį pamatė ten gulintį ir sužinojo, kiek laiko jisai sirgo, jis jo paklausė: „Ar turi valią pasveikti?“ Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane“. Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti.

Toji diena buvo šabas. Todėl žydai užsipuolė išgydytąjį: „Šiandien šabas, tau negalima nešti gulto“. Jis paaiškino: „Tas, kuris mane pagydė, man liepė: ‘Imk savo gultą ir eik!’“

Jie klausinėjo: „O kas tasai žmogus, kuris tau liepė: ‘Imk ir eik’?“ Išgydytasis nežinojo, kas jis buvo. O Jėzus buvo pasitraukęs nuo minios, susirinkusios toje vietoje.

Vėliau Jėzus jį sutiko šventykloje ir tarė: „Štai dabar tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų kas blogesnio!“ Žmogus nuėjo ir pranešė žydams, kad jį išgydė Jėzus. Ir žydai ėmė persekioti Jėzų, ieškodami, kaip jį nužudyti už tai, kad jis gydė šabo dieną.

O Jėzus jiems sakydavo: Iki šiolei visi mano darbai ėjo iš Tėvo. Bet nuo šiol veikia Esybė, gyvenanti manyje. Užtat žydai dar labiau ieškojo progos jį nužudyti, nes jis ne tik ne paisydavo šabo, bet ir vadino Dievą savuoju Tėvu, šitaip lygindamas save su Dievu.

Autorius – Bartolome Esteban Murillo

Mt 8, 1-13 – šią savaitę skaitome

Kai Jėzus leidosi nuo kalno, jį lydėjo didelės minios. Štai prisiartino prie Jo raupsuotasis, ir parpuolė prieš jį ant žemės, maldaudamas: „Viešpatie, jei tik panorėsi, gali mane padaryti švarų.“ Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Taip, aš noriu, būk švarus!“ Ir tuojau raupsai išnyko.

Tuomet Jėzus jam tarė: „Žiūrėk, niekam apie tai nepasakok, bet eik pasirodyti kunigams ir paaukok Mozės įsakytą atnašą.“ Tebus tai jiems pamoka.

Jėzui grįžus į Kafarnaumą, prisiartino prie Jo šimtininkas, maldaudamas: „Viešpatie, mano tarnas guli namie, tarsi jį būtų ištikęs smūgis, jo galūnės paralyžuotos ir jis baisiai kankinasi.“ Jėzus jam atsakė: „Aš ateisiu ir išgydysiu jį.“ Šimtininkas į tai atsakė:

„Viešpatie, nesu vertas, kad tu įžengtum į mano namus. Tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi sakau vienam: ‘Eik!’ – ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čionai!’- ir jis ateina. Ir jei sakau savo tarnui: ‘Daryk tai!’ – jis ir daro.“ Jėzus išklausė šių žodžių ir stebėdamasis kalbėjo einantiems iš paskos: „Iš tiesų, niekur Izraelyje neradau tokios tikėjimo jėgos! Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš toli – tiek iš rytų, tiek ir iš vakarų, ir ras dangaus karalystėje savo vietą kartu su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu; o karalystės sūnūs bus išstumti į išorinės būties tamsą, kur žmonės gyvena dejuodami ir grieždami dantimis. Kreipdamasis į šimtininką Jėzus tarė: „Eik, tebūnie tai, apie ką tau kalbėjo tavo tikėjimas!“ Ir tą pačią valandą tarnas pagijo.

Autorius mums nežinomas

Jn 2, 1-11 – šią savaitę skaitome

Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. 

Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno.“ Jėzus atsakė: „Kokia jėga veikia tarp tavęs ir manęs? Dar neatėjo mano valanda!“ Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps.“

Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens.“ Jie pripylė sklidinus.

Tuomet jis pasakė: Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui. Tie nunešė. Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo) , prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei.“

Tokią dvasios darbų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis apreiškė šviesią savo Spindinčios Esybės galią, ir mokiniuose kilo gilus pasitikėjimas Juo.

Autorius mums nežinomas
Autorius mums nežinomas

Lk 2,41-52 – šią savaitę skaitome

Jo gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, tėvai pasiėmė jį kartu su savim. Ten nuėję ir viską atlikę pagal šventės papročius Velykų dieną, jie leidosi atgalios, o vaikas liko Jeruzalėje. Jo gimdytojai nieko apie tai nežinojo, manydami jį einant kartu su kitais. Tačiau nuėję dienos kelią, ir jo nematydami, jie ėmė jo ieškoti tarp draugų ir giminaičių. Bet jie jo nerado, ir grįžo į Jeruzalę, ieškodami jo ten.Po trijų dienų rado jį šventykloje.

Jis sėdėjo tarp mokytojų, klausėsi jų ir juos klausinėjo. Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo brandžiu mąstymu ir jo atsakymais.

Pamatę jį, gimdytojai išsigando, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs.“ O jis atsakė jiems: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo namuose?“ Bet jie nesuprato jo žodžių.

Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus išgirstus žodžius savo širdyje. O Jėzus augo savo išmintimi, gyvenimiša branda ir malone Dievo ir žmonių akyse.

Defendente Ferrari „Disputa di Cristo al Tempio“, 1526

MT 2, 1-12 – sausio 6-ąją skaitome

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę karaliai -išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra naujagimis, kuriam lemta tapti Žydų karaliumi? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“.

Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašysčių knygose yra parašyta:

Ir tu, Judo žemės Betliejau,

anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų,

nes iš tavęs išeis didis vadas,

mano Izraelio tautos Ganytojas.

Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“.

Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Matydami žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.

Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą.

„La Adoración de los Reyes“, Luca di Tomme, 1360-1365
„Adoration of the Magi“, manoma, kad piešė vienuoliai benediktinai, 1800-ųjų pabaigoje
Autorius mums nežinomas

1 Jn. 4, 7-16 – pirmąjį metų sekmadienį skaitome

Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. O kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė.

Dievo meilė pasireiškė ir tapo mums matoma per tai, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo vienintelį, viengimį Sūnų, kad mes per jį turėtume tikrąjį gyvenimą. Jo meilės esmė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų išgelbėjimui ir mūsų nuodėmių atpirkimui.

Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vienas kitą. Dievo niekas niekuomet nėra matęs; bet jei mes mylime vienas kitą, tai Dievas gyvena ir pasilieka mumyse, ir tuomet jo meilė yra tai, kas tobuliausia mūsų esybėje.

Per tai, kad jis mums yra davęs iš Savo Dvasios, mes sužinome, ar mes esame Jame, o Jis – mumyse.

Mes patys tai matėme ir galime paliudyti, kad Tėvas siuntė Sūnų, tam kad į žemės žmonių pasaulį atneštų išgelbėjimą.

Kas išpažįsta, jog Jėzuje Dievo Sūnus buvo tarp mūsų, tame gyvena Dievas, o jis – Dievuje. Mes pažinome meilę, su kuria Dievas gyvena mumyse, ir sujungėme su ja mūsų širdis.

Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dievuje, ir Dievas pasilieka jame.

Liane Collot d’Herbois „At one with spirit

Kol. 1, 15-20 – paskutinę metų dieną skaitome

Sūnus yra regimas neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmgimis.

Nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios. Visa buvo sukurta per jį ir jam.

Jis buvo pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi.

Ir jis yra Kūno galva, o jo kūnas – tai didžioji visų bendruomenių bendruomenė.

Jis yra pati pradžia, ir mirusių prisikėlimo pirmgimis, kad visame kame turėtų pirmenybę.

Dievas panorėjo jame gyventi visoje pilnatvėje, kad viską per jį perkeistų ir sutaikytų su savimi, darydamas jo kryžiaus krauju taiką.

Per jį visos žemės ir dangaus sferų būtybės pasieks savo tikslą.

Autorius J. Kirk Richards

1 Jn. 1, 1-10 – šią savaitę skaitome

Jis buvo nuo pradžios, jį girdėjome ir savo akimis regėjome, patyrėme ir jį mūsų rankos lietė: Pasaulinį Žodį, nešantį savyje visą gyvastį. Apie jį kalbėsime.

Pats gyvenimas apsireiškė, ir mes jį regėjome. Tad liudijame, ir skelbiame jums jį, gyvenimą visais ateinančiais amžių amžiais. Jis buvo pas Tėvą, o dabar pasirodė mums.

Mes jį matėme ir girdėjome, o dabar skelbiame jums, kad ir jūs galėtumėte gyventi kartu su Juo, jo dvasinėje bendrystėje. Tai mūsų bendruomenė su Tėvu ir su Jėzumi Kristumi, Jo Sūnumi.

Mes rašome jums tai, kad jūsų džiaugsmas būtų pilnas.

Štai žinia, kurią esame išgirdę iš jo ir skelbiame jums:

Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės.

Todėl jei sakytume, kad turime bendra su Juo, o gyventume tamsoje, tai mūsų sakomi žodžiai būtų melas, o mūsų darbai būtų netikri.

Tik kai mūsų gyvenimas pilnai yra persmelktas šviesos, kaip ir Jis pats yra spindintis šviesoje, mus susieja tikroji bendrystė ir Jo Sūnaus Jėzaus Kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių.

Kai sakome, jog esame be nuodėmės, apgauname patys save, ir nėra mumyse tiesos. O jei suvokiame savo nuodėmes ir jas išpažįstame, tai Jis apsireiškia mums kaip ištikimybės ir visokio gėrio versmė. Jis nuima nuo mūsų nuodėmes ir apvalo nuo visko, kas mumyse yra neteisinga. Jei sakytume, kad niekada nebuvome nusidėję, tai išeitų, kad pats Dievas sako netiesą, ir iš Jo einantis Dieviškas Pasaulinis Žodis tuomet nebūtų mumyse.

Lak Buni „Divine Light“