Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. 

Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno.“ Jėzus atsakė: „Kokia jėga veikia tarp tavęs ir manęs? Dar neatėjo mano valanda!“ Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps.“

Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens.“ Jie pripylė sklidinus.

Tuomet jis pasakė: Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui. Tie nunešė. Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo) , prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei.“

Tokią dvasios darbų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis apreiškė šviesią savo Spindinčios Esybės galią, ir mokiniuose kilo gilus pasitikėjimas Juo.

Jo gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, tėvai pasiėmė jį kartu su savim. Ten nuėję ir viską atlikę pagal šventės papročius Velykų dieną, jie leidosi atgalios, o vaikas liko Jeruzalėje. Jo gimdytojai nieko apie tai nežinojo, manydami jį einant kartu su kitais. Tačiau nuėję dienos kelią, ir jo nematydami, jie ėmė jo ieškoti tarp draugų ir giminaičių. Bet jie jo nerado, ir grįžo į Jeruzalę, ieškodami jo ten.

Po trijų dienų rado jį šventykloje. Jis sėdėjo tarp mokytojų, klausėsi jų ir juos klausinėjo. Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo brandžiu mąstymu ir jo atsakymais.

Pamatę jį, gimdytojai išsigando, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs.“ O jis atsakė jiems: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo namuose?“ Bet jie nesuprato jo žodžių.

Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus išgirstus žodžius savo širdyje. O Jėzus augo savo išmintimi, gyvenimiška branda ir malone Dievo ir žmonių akyse.

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę karaliai -išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra naujagimis, kuriam lemta tapti Žydų karaliumi? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“.

Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašysčių knygose yra parašyta:

Ir tu, Judo žemės Betliejau,

anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų,

nes iš tavęs išeis didis vadas,

mano Izraelio tautos Ganytojas.

Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“.

Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Matydami žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.

Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą.

Freskos detalė (13 amžius, Barselona (Ispanija)), autorius mums nežinomas

Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą ir Dievas buvo Žodis.

Jis pradžioje buvo pas Dievą.

Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.

Jame buvo gyvybė ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.

Šviesa spindėjo tamsoje, bet tamsa jos neužgožė.

Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas.

Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų.

Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą.

Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį.

Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino.

Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.

Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo, ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę.

Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.

Jonas apie jį liudija ir šaukia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau; tas, kuris paskui mane ateis, pirmiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis“.

Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės.

Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų.

Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė.

Evangelijos pagal Joną incipitas, „Kells knyga” (Rankraštis saugomas Dublino Trejybės koledžo bibliotekoje , apie 800 metus.)

Pats Dievas, kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa!, sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo apsireiškimą, spindintį Kristaus veide. Šį lobį mes nešiojamės savyje trapiuose žemiškuose induose ir žinome, kad visa kuriančioji galia plaukia iš Dievo. Ji nėra mūsų. Mes visaip slegiami sunkumų, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet neprarandame vilties.  Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę.  

Mes, gyvieji, kiekvieną valandą esame arti mirties, kurią ir Jis kentėjo žemėje, tam, kad mes neštume savyje Jo šviečiantį gyvenimą.

Todėl nenusiminkime. Mūsų išorinis žmogus vis nyksta, bet mūsų vidinis žmogus atsinaujina diena iš dienos. Skausmas, kurį patiriame žemėje, yra trumpalaikis ir neturi jokios galios; tačiau jis suteikia galimybę mūsų amžinajai būtybei atsiskleisti visu savo tikrumu, visu savo šviesos spindesiu. Te mūsų žvilgsnis neužtemdo ir neprikausto žemiški dalykai; tegul jis kyla dvasios link. Regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini.

„Saulė” – aut. Van Gogh

Jiems pietaujant Jėzus pasakė Simonui Petrui: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu kiti?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius“. Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles“. Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis.Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kol esi jaunas, pats susijuosi ir sieki savo pasirinktų tikslų. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves link tikslų, kurių tu pats nesirinkai“. Tais žodžiais jis vaizdžiai parodė jam, kokia mirtimi Petras mirs, kad per tai būtų apreikštas Dievas.

Ir tada jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tuomet Petras atsisuko ir pamatė, kad mokinys, kurį Jėzus mylėjo, eina paskui juos. Tai buvo tas mokinys, kuris per vakarienę buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės ir klausė: „Viešpatie, kas tave išduos?“ Pamatęs jį, Petras tarė Jėzui: „Viešpatie, o kokia jo užduotis?“Jėzus atsakė: „Jei aš pavedžiau jam nešti Dvasią, kolei vėl ateisiu, tai netrukdo tau eiti tavuoju keliu. Tu sek paskui mane!“ Ir taip pasklido gandas tarp mokinių, jog tasai mokinys nemirsiąs. Bet Jėzus juk nesakė Petrui: „Jis nemirs“, tik: Jei aš pavedžiau jam nešti Dvasią, kolei vėl ateisiu, tai netrukdo tau eiti tavuoju keliu.

Šis mokinys apie viską ir liudija. Jis tai aprašė, ir mes žinome, kad jo liudijimas tikras. Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu kiekvieną atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti.

Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Tai buvo pirmas kartas, kai buvo surašomi gyventojai. Ir įvyko tai tuo laiku, kai Kvirinas valdė Sirijos provinciją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas ėjo į miestą, kuriame buvo gimęs.

Iškeliavo taip pat ir Juozapas iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi. Mat jis buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis nusprendė eiti užsirašyti kartu su Marija, savo žmona. O Marija buvo nėščia. Kai jie tenai nukeliavo, prisiartino jai metas gimdyti, ir ji pagimdė Sūnų, savo pirmagimį, ir suvystė jį vystyklais, ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

Netoli tos vietos nakvojo laukuose piemenys. Jie, pakaitomis budėdami, kiekvieną naktį ganė ir sergėjo savo bandą. Staiga jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties apreiškimo šviesa. Juos apėmė didis virpulys, bet angelas jiems tarė:

Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai žmonijai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas: Kristus, Viešpats. Štai kaip jūs jį atpažinsite: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose. Ūmai prie angelo atsirado gausūs dangaus angelų chorai. Jie garbino Dievą, giedodami:

Teapsireiškia Dievas aukštybėse,

ir ramybė žemėje geros valios žmonėms!

Kai angelai nuo jų pasitraukė ir pakilo į dangaus sferas, piemenys kalbėjo vieni kitiems: Eikime į Betliejų ir pamatykime, kaip išsipildys žodis, kurį mums paskelbė Viešpats. Jie skubiai leidosi į kelią ir rado Mariją, Juozapą ir ėdžiose gulintį kūdikį. Jį išvydę, jie įsitikino, jog kas jiems buvo pasakyta apie Kūdikį buvo tiesa. Ir jie nešė šią žinią toliau, ir visi stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija su jauduliu saugojo šiuos žodžius savo širdyje. Piemenys grįžo namo; Dieviška šviesa sklido nuo žodžių, kuriais jie visų akivaizdoje garbino ir šlovino Dievą už visa, kas buvo jiems duota išgirsti ir pamatyti. Viskas, ką jie sakė, iš tiesų išsipildė.

Jėzaus Kristaus, Dovydo Sūnaus, Abraomo sūnaus, kilmės knyga.

Abraomui gimė Izaokas,

Izaokui gimė Jokūbas,

Jokūbui gimė Judas ir jo broliai.

Judui gimė Faras ir Zara iš Tamaros,

Farui gimė Esromas,

Esromui gimė Aramas.

Aramui gimė Aminadabas,

Aminadabui gimė Naasonas,

Naasonui gimė Salmonas.

Salmonui gimė Boazas iš Rachabos,

Boazui gimė Jobedas iš Rutos,

Jobedui gimė Jesė.

Jesei gimė karalius Dovydas,

Dovydui gimė Saliamonas iš Urijo žmonos.

Saliamonui gimė Roboamas,

Roboamui gimė Abijas,

Abijui gimė Asafas.

Asafui gimė Juozapatas,

Juozapatui gimė Joramas,

Joramui gimė Ozijas.

Ozijui gimė Joatamas,

Joatamui gimė Achazas,

Achazui gimė Ezekijas.

Ezekijui gimė Manasas,

Manasui gimė Amonas,

Amonui gimė Jozijas.

Jozijui gimė Jechonijas ir jo broliai ištrėmimo į Babiloniją laikais.

Po ištrėmimo į Babiloniją Jechonijui gimė Salatielis,

Salatieliui gimė Zorobabelis.

Zorobabeliui gimė Abijudas,

Abijudui gimė Eliakimas,

Eliakimui gimė Azoras.

Azorui gimė Sadokas,

Sadokui gimė Achimas.

Achimui gimė Elijudas.

Elijudui gimė Eleazaras,

Eleazarui gimė Matanas,

Matanui gimė Jokūbas.

Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju.

Taigi nuo Abraomo iki Dovydo iš viso keturiolika kartų, nuo Dovydo iki ištrėmimo į Babiloniją keturiolika kartų ir nuo ištrėmimo į Babiloniją iki Kristaus keturiolika kartų.

Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu. Tačiau dar nepradėjus jiems kartu gyventi, paaiškėjo, kad Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, stengėsi gyventi teisingumo dvasioje, jis nenorėjo, kad apie ją piktai kalbėtų, ir nusprendė neliesti jos paslapties.

Kai jis apie tai mąstė ir susitelkė savyje, ieškodamas patarimo, staiga per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, neleisk drumsti tavo sielos, ir priimk Mariją kaipsavo žmoną. Kas sujudėjo js įsčiose, buvo pradėta Šventosios Dvasios veikimu. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes tuos, kurie bus sus juo, jis išgydys iš nuodėmės.

Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: ^„Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“.

Pakilęs iš miego, Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir priėmė Mariją kaip žmoną pas save. Jam negyvenus su ja kaip vyrui, ji pagimdė Sūnų. Ir jis pavadino jį Jėzumi.

Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas. Ten jis turėjo apsieikšti mergelei, sužadėtai su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų. Mergelės vardas buvo Marija.

Angelas prisiartino prie jos ir tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi, palaiminta tu tarp moterų“. Marija sumišo, jo žodžiai ją labai sukrėtė. Ką reiškia toks sveikinimas? Tuomet angelas jai tarė:

„Nebijok, Marija. Kupina malonės lenkiasi prie tavęs Dievo Dvasia. Tu pradėsi įsčiose vaisių ir pagimdysi Sūnų, ir pavadinsi jį Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus.

Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“.

Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė apšvies tave; ir šventas kūdikis, kurį pagimdysi, bus vadinamas Dievo Sūnumi.Antai tavoji giminaitė Elžbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga. Iš dvasios pasaulių nenuskamba joks žodis, kuriam nebūtų duota galia tapti tikrove žemėje. Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė. Tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas nuo jos pasitraukė.

„Apreiškimas Marijai” – aut. Hans Wulz (1909-1985)

„Apreiškimas Marijai” – aut. Hendrick Goltzius (1558-1617)

Detalės iš „Apreiškimo Marijai”,

aut. Beate-Heinen (1987), Fra Angelico (apie 1432), aut. Gerard David (apie 1510)

Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elžbietą. Vos tik Elžbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elžbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta.“

O Marija prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas!

Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso. Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia. Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą,  kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams . Abraomui ir jo palikuonims per amžius.“

Marija prabuvo pas Elžbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus.

„Apsilankymas” (Antependiumo detalė, apie 1410 m., Frankfurto taikomosios dailės muziejaus muziejaus eksponatas)