Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. O kai ėmė aušti kitos dienos rytas, jis vėl pasirodė šventykloje, ir žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė jam moterį, sugautą svetimaujant, ir pastatė ją viduryje.

Jie kreipėsi į jį: Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. Tad norėtume išgirsti, ką tu apie tai pasakysi? Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.

Jis vėl pasilenkęs rašė pirštu ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų.

Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė? Ji atsiliepė: Niekas, Viešpatie. Jėzus jai tarė: Ir aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nebenusidėk.

Jėzus vėl prabilo:

Aš – Pasaulio Šviesa.

Kas seka manimi,

nebevaikščios tamsybėse,

bet turės šviesą,

kurioje yra gyvybė.

Paveikslo autorius – Ladislav Záborský

Jėzus nuvyko kitapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams dvasios galia. Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais.

Artėjo žydų šventė Velykos. Pakėlęs akis į dvasią, jis pamatė didžiules žmonių minias, plūstančias pas jį. Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė, norėdamas jį išmėginti. Pats jis žinojo, ką darysiąs. Pilypas atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį.“ Tuomet kitas mokinys, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“ 

Jėzus tarė: „Tegu žmonės susėda!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai. Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą, ir dalino visiems ten sėdintiems, taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. 

Kai žmonės pasisotino, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius gabalėlius, kad niekas nepražūtų.“ Ir tuomet jie surinko dvylika pilnų pintinių: tiek gabalėlių liko bevalgant iš penkių miežinės duonos kepalėlių. 

Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį.“ O Jėzus suprato, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi. Todėl jis vėl pasitraukė pats vienas į kalną.

Po šešių dienų Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo kaip balta šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. Tuomet Petras ir sako Jėzui: Viešpatie, gerai, kad mes čia! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui. Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir balsas iš debesies prabilo: 

Šitas yra mano mylimasis Sūnus.  Jame noriu aš apsireikšti. Klausykite jo Žodžio!

Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti. Jų sielos virpėjo dėl dvasios artumo. Tuomet Jėzus prisiartino prie jų, palietė juos ir tarė: Kelkitės, nebijokite! Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų.

Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių.

Tada jo mokiniai paklausė: Kodėl Rašto aiškintojai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?

Jis atsakė: Tiesa, Elijas turi ateiti, kad viską paruoštų. Bet aš jums sakau, kad Elijas jau buvo atėjęs, bet žmonės jo nepažino, ir padarė su juo, ką norėjo. Taip nuo jų turės daug kentėti ir Žmogaus Sūnus.

Tuomet mokiniai suprato jį kalbėjus apie Joną Krikštytoją.

Paveikslo autorius – Aleksandras A. Ivanovas (Александр Андреевич Иванов), 1824 m.

Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumos vienatvę, kur turėjo būti velnio gundomas.

Kai jis, po 40 dienų ir 40 naktų asketiškų pratybų pagaliau pajuto alkį, tuoj pat prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: Jei tu esi Dievo Sūnus, tuomet savo žodžio galia paversk šiuos akmenis duona. Bet jis atsakė:

Rašte parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona. Jis gyvas kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.

Tada gundytojas jį nunešė į šventąjį miestą, pastatė ant šventyklos šelmens ir pasakė: Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn. Nes Rašte parašyta: Jis patikėjo tave savo angelams, ir jie nešios tave ant rankų, kad tu neužsigautum kojos į akmenį. Jėzus pasakė:

Bet tai taipogi reiškia: Nenaudok Dieviškos jėgos savo užgaidoms.

Gundytojas paėmė jį iš ten ir užkėlė į labai aukštą kalną ir parodė visas pasaulio karalystes bei jų spindinčią didybę, ir tarė: Visa tai aš atiduosiu tavo valdžion, jei pulsi man po kojų ir pripažinsi mane Viešpačiu. Tada Jėzus pasakė jam:

Eik šalin, šėtone! Rašte parašyta: Lenktis tau dera vien Dieviškai jėgai. Jai vienai turi tarnauti.

Tuomet gundytojas nuo jo atsitraukė, ir štai angelai prisiartino prie jo ir jam tarnavo.

Vienas didikas kartą paklausė: Gerasis mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą? Jėzus jam atsakė: Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik Dieviškasis Tėvas. Ar žinai įsakymus: „Nesvetimauk, nežudyk, nevok, melagingai neliudyk, gerbk savo tėvą ir motiną“? Tas atsakė: Viso šito laikiausi nuo pat jaunystės.

Tai išgirdęs, Jėzus jam tarė: Tuomet tau liko padaryti dar vieną dalyką: parduok, ką turi, o gautus pinigus išdalyk vargšams. Dėka to įgysi lobį dvasiniuose pasauliuose. Tuomet ateik ir sek paskui mane! 

Po tų žodžių žmogus nusiminė, nes buvo labai turtingas. Matydamas jį tokį, Jėzus prabilo: Kaip sunku valdančiam žemiškus turtus rasti įėjimą į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos skylutę, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę! 

Girdėjusieji tai paklausė: Kas tada galės būti išgelbėtas? Jėzus atsakė: Kas neįmanoma žmogui, tai įmanoma Dievui mumyse.

Tuomet Petras tarė: Štai mes, viską palikę, nuėjome paskui tave. Jėzus atsakė jiems:

Iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kuris, dėl Dievo Karalystės paliks namus ar žmoną, ar brolius, ar gimdytojus, ar vaikus, įgys daug kartų didesnę pilnatvę žemiškoje būtyje, o būsimajame pasaulyje – amžinąjį gyvenimą.

Jėzus pasišaukė Dvylika ir tarė: Štai mes einame į Jeruzalę, ir ten išsipildys visa, kas pranašų parašyta apie Žmogaus Sūnų. Jis bus atiduotas pasauliečių tautoms, išjuoktas, apspjaudytas ir nužudytas. Bet trečią dieną jis prisikels. Tačiau jie nieko nesuprato; tie žodžiai jiems liko paslaptis, ir jie nesuvokė jų prasmės.

Dangaus karalystė panaši į šeimininką, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. Išėjęs apie trečią valandą, jis ėjo gatve, ir pamatė kitus darbininkus, stovinčius turgaus aikštėje be darbo, ir tarė jiems: Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir jūs gausite, kas jums priklauso! Ir jie nuėjo. Taipogi išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis padarė tą patį. Kai vienuoliktą valandą jis dar kartą išėjo iš namų, tai rado dar kitus bestovinčius ir paklausė jų: Kodėl jūs stovite visą dieną be darbo? Tie atsakė: Kad niekas mūsų nepasamdė. Jis tarė jiems: Eikite ir jūs į vynuogyną.

Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepė ūkvedžiui: ‘Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pirmiausiai paskutiniams, po to priešpaskutiniams, ir baigdamas pirmaisiais!

Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo tik po denarą. Jie paėmė atlygį, bet ėmė murmėti prieš šeimininką ir sakė: Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sumokėjai visiems vienodai, nors mes nešėme visos dienos kaitrą ir naštą.

Tuomet šeimininkas vienam jų atsakė: Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Pasiimk, kas tavo, ir eik. Savo gera valia aš daviau ir šitam paskutiniam tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo turto, kaip noriu?! Todėl nežiūrėk į mane piktai dėl to, kad aš geras.

Taip paskutinieji taps pirmi, o pirmieji ­ paskutiniai.

Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. 

Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno.“ Jėzus atsakė: „Kokia jėga veikia tarp tavęs ir manęs? Dar neatėjo mano valanda!“ Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps.“

Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens.“ Jie pripylė sklidinus.

Tuomet jis pasakė: Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui. Tie nunešė. Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo) , prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei.“

Tokią dvasios darbų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis apreiškė šviesią savo Spindinčios Esybės galią, ir mokiniuose kilo gilus pasitikėjimas Juo.

Jo gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, tėvai pasiėmė jį kartu su savim. Ten nuėję ir viską atlikę pagal šventės papročius Velykų dieną, jie leidosi atgalios, o vaikas liko Jeruzalėje. Jo gimdytojai nieko apie tai nežinojo, manydami jį einant kartu su kitais. Tačiau nuėję dienos kelią, ir jo nematydami, jie ėmė jo ieškoti tarp draugų ir giminaičių. Bet jie jo nerado, ir grįžo į Jeruzalę, ieškodami jo ten.Po trijų dienų rado jį šventykloje.

Jis sėdėjo tarp mokytojų, klausėsi jų ir juos klausinėjo. Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo brandžiu mąstymu ir jo atsakymais.

Pamatę jį, gimdytojai išsigando, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs.“ O jis atsakė jiems: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo namuose?“ Bet jie nesuprato jo žodžių.

Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus išgirstus žodžius savo širdyje. O Jėzus augo savo išmintimi, gyvenimiša branda ir malone Dievo ir žmonių akyse.

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę karaliai -išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra naujagimis, kuriam lemta tapti Žydų karaliumi? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“.

Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašysčių knygose yra parašyta:

Ir tu, Judo žemės Betliejau,

anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų,

nes iš tavęs išeis didis vadas,

mano Izraelio tautos Ganytojas.

Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“.

Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Matydami žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.

Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą.

Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Tai buvo pirmas kartas, kai buvo surašomi gyventojai. Ir įvyko tai tuo laiku, kai Kvirinas valdė Sirijos provinciją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas ėjo į miestą, kuriame buvo gimęs.

Iškeliavo taip pat ir Juozapas iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi. Mat jis buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis nusprendė eiti užsirašyti kartu su Marija, savo žmona. O Marija buvo nėščia. Kai jie tenai nukeliavo, prisiartino jai metas gimdyti, ir ji pagimdė Sūnų, savo pirmagimį, ir suvystė jį vystyklais, ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

Netoli tos vietos nakvojo laukuose piemenys. Jie, pakaitomis budėdami, kiekvieną naktį ganė ir sergėjo savo bandą. Staiga jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties apreiškimo šviesa. Juos apėmė didis virpulys, bet angelas jiems tarė:

Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai žmonijai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas: Kristus, Viešpats. Štai kaip jūs jį atpažinsite: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose. Ūmai prie angelo atsirado gausūs dangaus angelų chorai. Jie garbino Dievą, giedodami:

Teapsireiškia Dievas aukštybėse,

ir ramybė žemėje geros valios žmonėms!

Kai angelai nuo jų pasitraukė ir pakilo į dangaus sferas, piemenys kalbėjo vieni kitiems: Eikime į Betliejų ir pamatykime, kaip išsipildys žodis, kurį mums paskelbė Viešpats. Jie skubiai leidosi į kelią ir rado Mariją, Juozapą ir ėdžiose gulintį kūdikį. Jį išvydę, jie įsitikino, jog kas jiems buvo pasakyta apie Kūdikį buvo tiesa. Ir jie nešė šią žinią toliau, ir visi stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija su jauduliu saugojo šiuos žodžius savo širdyje. Piemenys grįžo namo; Dieviška šviesa sklido nuo žodžių, kuriais jie visų akivaizdoje garbino ir šlovino Dievą už visa, kas buvo jiems duota išgirsti ir pamatyti. Viskas, ką jie sakė, iš tiesų išsipildė.