Po šešių dienų Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo kaip balta šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. Tuomet Petras ir sako Jėzui: Viešpatie, gerai, kad mes čia! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui. Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir balsas iš debesies prabilo: 

Šitas yra mano mylimasis Sūnus.  Jame noriu aš apsireikšti. Klausykite jo Žodžio!

Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti. Jų sielos virpėjo dėl dvasios artumo. Tuomet Jėzus prisiartino prie jų, palietė juos ir tarė: Kelkitės, nebijokite! Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų.

Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių.

Tada jo mokiniai paklausė: Kodėl Rašto aiškintojai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?

Jis atsakė: Tiesa, Elijas turi ateiti, kad viską paruoštų. Bet aš jums sakau, kad Elijas jau buvo atėjęs, bet žmonės jo nepažino, ir padarė su juo, ką norėjo. Taip nuo jų turės daug kentėti ir Žmogaus Sūnus.

Tuomet mokiniai suprato jį kalbėjus apie Joną Krikštytoją.

Paveikslo autorius – Aleksandras A. Ivanovas (Александр Андреевич Иванов), 1824 m.