Laodikėjos bendruomenės angelui rašyk:

Taip kalba Amen, ištikimasis ir teisusis liudytojas, Dieviškos kūrybos pradžia.

Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas! O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos.

Tu gi sakai: „Aš esu pralobęs ir viską turiu, ir nieko man nebereikia“ Tu nežinai, koks esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas.

Štai tau mano patarimas: pirk iš manęs ugnyje išgryninto aukso, kad vėl taptum turtingas, ir baltus drabužius, kad turėtum ką apsirengti, ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, bei tepalo pasitepti akims, kad praregėtum.

Ugdomi likimo smūgių – tai tie, kuriuos aš myliu.

Tad būk uolus, ir pakeisk savo sielos įpročius, bei savo pasaulio suvokimą.

Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu. Kas išgirs mano balsą ir atvers man duris, pas tą Aš užeisiu ir valgysiu su juo šventąją vakarienę, o jis su manimi.

Kas atlaikys išbandymą, tam aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo jo soste.

Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia bendruomenėms!“

Autorius – Ladislav Záborský