Paskui Jėzus pasuko į Naino miestą. Jį sekė jo mokiniai ir didelė žmonių minia. Kai Jis prisiartino prie miesto, štai pro vartus nešė mirusįjį – vienturtį motinos sūnų, o ji buvo našlė. Kartu su ja ėjo iš miesto nemaža minia. Kai Viešpats ją pamatė, giliai susijaudino jo siela, ir jis jai pasakė: „Neverk!“ Priėjęs, jis palietė karstą, ir jį nešusieji sustojo.

O jis prabilo: „Klausyk manęs, jaunuoli, kelkis!“ Mirusysis pakilo, atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai. Visus, kurie ten buvo, pagavo didelė baimė. Bet po to jie šlovino Dievo apreiškimą, ir kalbėjo: „Didis pranašas prisikėlė tarp mūsų“ ir: „Vėl Dievas kreipėsi į savo tautą“. Ta žinia apie jį pasklido po visą Judėją ir kaimynines sritis.

Vitražo autorius nežinomas.

Nekaupkite žemiškų turtų. Juk juos ėda kandys ir rūdys; jų gviešiasi vagys, norėdami pavogti. Priešingai, kaupkite turtus dvasios pasauliuose. Ten neės jų nei kandys, nei rūdys, o vagys nepasieks jų, kad pavogtų. Ten, kur tu sukaupei savo turtą, tave kreips ir tavo širdies jėgos.

Kūno žiburys yra akis. Tad jei tavo akis švari, visas tavo kūnas bus persmelktas šviesos. O jeigu tavo akis drumzlina, tai visas tavo kūnas skendės tamsoje. O jei net šviesa tavyje tapo tamsi, tai kiek dar tamsesnė bus pati tamsa?

Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams, nes arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba paskui vieną seks, o kitą niekins. Negalite vienu metu tarnauti ir Dievo pasauliui, ir sąstingio pasauliui.

Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite, ką valgysite ir ką gersite, nei kuo vilkėsite. Argi siela ne daugiau už maistą, o kūnas už drabužį? Pažvelkite į padangių sparnuočius.

Nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o visgi jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?

O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Mokykitės iš lauko lelijų. Pažvelkite, kaip jos auga be rūpesčių, neausdamos sau apdarų. Aš sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip bet kuri iš jų. Tad jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj sudegs krosnyje, tai argi jis visų pirma neaprengs jūsų? Koks gi silpnas jūsų tikėjimas!

Todėl palikite rūpesčius, ir neklausinėkite: ką valgysime, ką gersime, ir kuo vilkėsime? Visų tų dalykų vaikosi žmonės, kurie nepažįsta Dievo. Jūsų dangiškasis Tėvas žino jūsų reikmes. Jūs pirmiausia ieškokite vidinės karalystės, jos sandaros ir esmės. Tuomet jums bus duota ir visa kita. Nesirūpinkite rytdiena; tegu rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo.

Apaštalai prašė: „Sustiprink mūsų tikėjimą“. O Viešpats atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’, – tai jis paklausytų jūsų“.

„Kas iš jūsų, turėdamas samdinį artoją ar piemenį, jam grįžus iš lauko sako: ‘Tuojau sėsk prie stalo’? Argi nesako: ‘Prirenk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kolei aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi…’? Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta? Taip ir jums dera galvoti apie save pačius. Jei atlikote viską, ką reikėjo padaryti, sakykite: ‘Esame prasti tarnai, nes padarėme tik tai, kas priklausė padaryti’“.

Keliaudamas į Jeruzalę, Jėzus ėjo per Samarijos ir Galilėjos sritis. Įeinantį į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko. Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievo Apreiškimą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“.

Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus paaiškino: „Dievo karalystė ateina neregimai. Ir niekas nepasakys: ‘Štai ji čia arba ten!’ Nes Dievo karalystė jau yra mumyse“.

Jis tarė mokiniams: „Ateis laikai, kai jūs ilgėsitės patirti Žmogaus Sūnaus aušrą bent vieną vienintelį kartą. Bet jums nebus duota to patirti. Tada jums sakys: ‘Pažiūrėkite čia! Pažiūrėkite ten!’ – Neklausykite to kvetimo ir neikite tais keliais.

Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus. Bet pirmiau jam reikės daug iškentėti ir pereiti mirtį. Laikinume gyvenanti žmonija jam visa tai paruoš.

Kaip buvo Nojaus laikais, taip bus ir tada, kai apsireikš Žmgaus Sūnus: žmonės valgė, gėrė, vedė, tekėjo, kol atėjo diena, kai Nojus įlipo į laivą. Tuomet ištiko tvanas ir visus sunaikino.

Panašiai nutiko ir Loto laikais. Žmonės valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statėsi.

O tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus ėmė kristi ugnis su siera ir viską sunaikino. Šitaip bus ir tomis dienomis, kai apsireikš Žmogaus Sūnus.

Kai ateis laikas, kas bus ant stogo, o jo daiktai viduj, tenelipa žemyn jų pasiimti, o kas laukuose, tenegrįžta pasiimti, ką palikęs. Prisiminkite Loto žmoną!

Nes kas as stengiasi išsaugoti savo sielą nepakitusią, tas ją praras, o kas pasirengęs ją prarasti, tas atras save patį dvasioje.

Sakau jums: tą naktį dviese miegos vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi moterys mals malūne drauge, ir viena bus paimta, o kita palikta“. 

Tada jie Jo paklausė: „Viešpatie, kur visa tai įvyks?“ Jis atsakė: „Gyvybės jėgų pasaulyje, kur sklando ereliai.“

Autorius – Brian Kershisnik „Dešimties raupsuotųjų išgydymas”

Paskui Viešpats paskyrė dar septyniasdešimt mokinių ir išsiuntė juos po du į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti, kad paruoštų kelią jo dvasinei valiai.

Jis sakė jiems: Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite nei pinigų, nei krepšio, nei apavo, ir nieko kelyje nesveikinkite.

Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‘Ramybė šiems namams!’ Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo kaip jėga, o jei ne, tuomet jėga sugrįš pas jus. Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes kiekvienas darbininkas vertas savo atlygio. Nesikilnokite iš namų į namus.

Jei nueisite į miestą, kur jus priims, tai valgykite, ką jums duos, gydykite ligonius, kurie ten bus, ir sakykite žmonėms: ‘Artinasi Dievo karalystė!’ O jeigu užsuksite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, eikite gatvėmis, sakydami: Mes jums nukratome net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų. Bet ir jie turi sužinoti, kad Dievo karalystė jau čia pat.

Sakau jums: lemtingą dieną Sodomos ir Gomoros likimas bus lengvesnis, negu to miesto likimas. Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų padaryta dvasios darbų, kokie buvo apreikšti pas jus, tai žmonės ten seniai būtų pakeitę savo pasaulėžiūrą, ir atgailaudami bei barstydami galvas pelenais, apie tai praneštų. Todėl Didžiojo Sprendimo metu Tyro ir Sidono likimas bus lengvesnis negu jūsų. Ir tu, Kafarnaume, argi nepasikėlei ligi dangaus?! Tu nugarmėsi į mirties bedugnę. Kas jus girdi, tas girdi mane. Kas jus atstumia, tas atstumia mane. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs.

Septyniasdešimt sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: Viešpatie, mums pakluso net demonai, nes Tavo esybės jėga gyvena mumyse. O Jis atsakė: Mačiau šėtono galią, kaip žaibą krintančią iš dangaus į bedugnę. Štai aš apginklavau jus dvasinės galios pilnatve, kuri padarė jus gebančiais mindžioti gyvates bei skorpionus ir leido jums nugalėti visokią priešo galybę. Nėra jėgos, kuri galėtų jus įveikti. Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad jums paklūsta demonai; bet džiaukitės tuo, kad jūsų vardai įrašyti dvasiniuose pasauliuose.

Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus Evangelijos pradžia. Kaip pranašo Izaijo parašyta:

Štai Aš siunčiu pirma Tavęs savo Angelą; jis turi nutiesti Tau kelią. Skamba vienatvėje šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią, ištiesinkit jam takus!

Taip pasirodė dykumoje Jonas Krikštytojas. Jis skelbė krikštą, sielos atsivertimo ir pasaulio suvokimo kelią, kuris išlaisvina iš nuodėmės. Pas jį traukė žmonės iš visos Judėjos ir Jeruzalės. Jie buvo jo krikštijami Jordano upėje, ir išpažindavo savo nuodėmes.

Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė džiovintus vaisius ir laukinį medų. Jis skelbė:

Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo apavo dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia.

Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Staiga, Jėzui brendant iš vandens, Jonas pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant Jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: Tu mano mylimasis Sūnus, Tavyje aš apsireiškiu.

Ninetta Sombart „Krikštas”

Buvo vienas žmogus iš fariziejų ordino, vardu Nikodemas, tarp žydų jis buvo aukštos padėties didžiūnas. 

Jis atėjo pas Jėzų nakties apsuptyje ir pasakė: Rabi, mes žinome, kad tu kaip didis mokytojas atėjai iš Dieviškų pasaulių, nes nei vienas žmogus negalėtų daryti dvasios darbų, panašių į tuos, kuriuos darai tu, jei pats Dieviškas pasaulis neveiktų jame. Jėzus atsakė: Iš tiesų sakau tau: Kas negimė naujai iš visatos aukštybių, negali regėti Dievo karalystės.

Nikodemas paklausė: Bet kaip gali gimti žmogus, jei jis jau yra nebejaunas? Argi jis gali sugrįžti į motinos įsčias, kad gimtų naujai? Jėzus atsakė: Iš tiesų, sakau tau: Kas nepatyrė naujo gimimo iš vandens galios ir iš dvasios kvėpavimo dvelksmo, tas negali rasti įėjimo į Dievo karalystę. Kas gimė iš žemės, ir pats yra žemiškos prigimties, o kas gimė iš dvasios kvėpavimo, pats yra dvasia.

Todėl nesistebėk, jog pasakiau tau: jums reikia atgimti iš aukštybių. Dvasia – kaip vėjas – pučia, kur nori. O tu, nors ir girdi jo ošimą, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina.

Toks yra ir kiekvienas, gimęs Dvasios kvėpavimu.

Tuomet Nikodemas paklausė: Kaip to pasiekti? Jėzus jam atsakė: Tu esi mokytojas tarp tautos vadų ir nežinai kaip? Iš tiesų sakau tau: Mes kalbame apie tai, ką suvokiame, ir pripažįstame tai, ką matėme. Bet jūs nepriimate mūsų liudijimo. Kai kalbėjau jums apie žemiškus dalykus, jūs netikėjote manimi; tad kaip gi norite manimi patikėti, kai kalbu jums apie dangiškuosius? Dar niekas nėra pakilęs į dvasios pasaulius, kas nėra iš jų nužengęs; ir tai yra Žmogaus Sūnus, kurio esybė priklauso dangui.

Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jaučia širdyje jėgą, taptų aukštesniosios belaikės būties dalininku.

Dievas Tėvas tuo apreiškė savo meilę žmonėms, kad atidavė jiems viengimį – vien iš Jo paties gimusį – Sūnų. Nuo šiol niekas nepražus, jei prisipildys Jo jėgos, bet priešingai, gaus dalį belaikėje aukštesniojoje būtyje. Tėvas atsiuntė Sūnų į pasaulį ne tam, kad jis žmones teistų, bet kad juos išgelbėtų.

Henry Ossawa Taner „Nikodemas lanko Jėzų” (eskizas)

Viešpats išgirdo, kad tarp fariziejų sklando gandas, kad Jėzus daugiau krikštija ir susilaukia gausiau mokinių, negu Jonas. Iš tikrųjų pats Jėzus ne krikštydavo, tik jo mokiniai. Todėl jis paliko Judėją ir vėl išėjo į Galilėją.

Jam reikėjo eiti per Samariją, taigi jis užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo tos žemės, kurią Jokūbas buvo padovanojęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį, o buvo apie vidurdienį.

Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: Duok man gerti. Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nupirkti maisto. Samarietė atsakė: Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti? Juk žydai vengia bendrauti su samariečiais.

Jėzus jai tarė: Jei tu bent ką nors žinotum apie tą jėgą, kurią mums dovanoja Dievas ir atpažintum tą, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, tai pati galėtum jo prašyti, ir jis tau duotų gyvojo vandens! Moteris atsiliepė: Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!

Jėzus atsakė: Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius. Vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme gyvojo vandens, tekančio į amžinąjį gyvenimą.

Tuomet moteris sušuko: Viešpatie, duok man tokio vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai.

Jis atsiliepė: Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia. Moteris atsakė: Aš neturiu vyro. Jėzus jai tarė: Tu sakai tiesą, kad neturi vyro, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei.

Moteris atsiliepė: Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs [judėjai] tvirtinate, kad tik Jeruzalė esanti vieta, kur galima jį garbinti.

Jėzus atsakė: Moterie, tikėk manimi: ateina laikas, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate. Mes garbiname, kartu ir pažindami. Todėl judėjų tarpe turi būti paruoštas žmonijos išgelbėjimas. Ateis laikas, ir jis jau arti, kai tikrasis Dievo Tėvo garbinimas vyks dvasios jėga ir pažįstant Tiesą. Nes ir pačiam Tėvui reikalingi žmonės, kurie jam tarnauja tokiu būdu. Dievas yra dvasia, ir jį garbinantys turi tai daryti dvasios jėga ir pažindami Tiesą.

Moteris jam sako: Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas, kurį vadina Kristumi. Atėjęs jis mums viską paskelbs. Jėzus jai taria: Tai Aš, kuris su tavimi kalbu!

Autorė – Macha Chmakoff „Samarietė”

Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, o tu juos atidavei man, ir jie išsaugojo tavąjį žodį savo vidinėje esybėje. Taip jie suprato, jog visa, ką man esi davęs, iš tavęs kyla; nes visą žodžio jėgą, kurią tu man patikėjai, aš perdaviau jiems. Jie priėmė ją ir pažino, kad Aš esu iš tavęs išėjęs, ir įtikėjo širdimi, kad esi mane siuntęs.

Aš meldžiu už juos, ne už pasaulį meldžiu, bet už tavo man pavestuosius. Jie juk yra tavieji.

Visa, kas yra mano dėka, yra tavo dėka, o kas yra tavo dėka, yra mano dėka, ir mano esybės šviesa gali spindėti juose.

Aš jau nebe jutimų pasaulyje. Jie gi lieka jutimų pasaulyje, o aš grįžtu pas tave. Šventasis Tėve, išsaugok tavosios esybės jėgoje tuos, kurie per tave atėjo pas mane, kad jie būtų viena, taip kaip mes esame viena.

Autorius – Michailas Vrubelis ( М. А. Врубель, 1856 –1910)

Artėjo žydų šventė, ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Jeruzalėje, prie Avių vartų, buvo tvenkinys, žydiškai vadinamas Betzata, turintis penkias dengtas stogines besimaudantiems. Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, paralyžuotų, luošų, laukiančių, kada sujudės vanduo. Nes tam tikru laiku Angelas savo esybės jėga nusileisdavo į tvenkinį, ir tada vanduo imdavo judėti ir pakildavo. Pirmas, kuris įeidavo į tą judantį vandenį, pasveikdavo, kad ir kokia liga jis būtų sirgęs. Tarp ligonių ten buvo vienas žmogus, kurį liga kankino jau trisdešimt aštuonerius metus. Kai Jėzus jį pamatė ten gulintį ir sužinojo, kiek laiko jisai sirgo, jis jo paklausė: „Ar turi valią pasveikti?“ Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane“. Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti.

Toji diena buvo šabas. Todėl žydai užsipuolė išgydytąjį: „Šiandien šabas, tau negalima nešti gulto“. Jis paaiškino: „Tas, kuris mane pagydė, man liepė: ‘Imk savo gultą ir eik!’“

Jie klausinėjo: „O kas tasai žmogus, kuris tau liepė: ‘Imk ir eik’?“ Išgydytasis nežinojo, kas jis buvo. O Jėzus buvo pasitraukęs nuo minios, susirinkusios toje vietoje.

Vėliau Jėzus jį sutiko šventykloje ir tarė: „Štai dabar tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų kas blogesnio!“ Žmogus nuėjo ir pranešė žydams, kad jį išgydė Jėzus. Ir žydai ėmė persekioti Jėzų, ieškodami, kaip jį nužudyti už tai, kad jis gydė šabo dieną.

O Jėzus jiems sakydavo: Iki šiolei visi mano darbai ėjo iš Tėvo. Bet nuo šiol veikia Esybė, gyvenanti manyje. Užtat žydai dar labiau ieškojo progos jį nužudyti, nes jis ne tik ne paisydavo šabo, bet ir vadino Dievą savuoju Tėvu, šitaip lygindamas save su Dievu.

Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. O kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė.

Dievo meilė pasireiškė ir tapo mums matoma per tai, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo vienintelį, viengimį Sūnų, kad mes per jį turėtume tikrąjį gyvenimą. Jo meilės esmė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų išgelbėjimui ir mūsų nuodėmių atpirkimui.

Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vienas kitą. Dievo niekas niekuomet nėra matęs; bet jei mes mylime vienas kitą, tai Dievas gyvena ir pasilieka mumyse, ir tuomet jo meilė yra tai, kas tobuliausia mūsų esybėje.

Per tai, kad jis mums yra davęs iš Savo Dvasios, mes sužinome, ar mes esame Jame, o Jis – mumyse.

Mes patys tai matėme ir galime paliudyti, kad Tėvas siuntė Sūnų, tam kad į žemės žmonių pasaulį atneštų išgelbėjimą.

Kas išpažįsta, jog Jėzuje Dievo Sūnus buvo tarp mūsų, tame gyvena Dievas, o jis – Dievuje. Mes pažinome meilę, su kuria Dievas gyvena mumyse, ir sujungėme su ja mūsų širdis.

Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dievuje, ir Dievas pasilieka jame.